Advertise on podcast: Draugystė veža

Apie mirtį kalbėti nelengva. Dar sunkiau iš anksto pagalvoti, kas nutiktų po jos. Giedrius Leškevičius turi Donoro kortelę ir yra apsisprendęs po mirties dovanoti savo organus. Tačiau ar jo sprendimą žino ir supranta artimieji? Ir kas nutinka tada, kai žmogaus valia susiduria su šeimos skausmu? Europos audinių, ląstelių ir organų donorystės dieną „Draugystė veža“ kalbasi su Giedriumi Leškevičiumi ir Nacionalinio transplantacijos biuro direktore Audrone Būziuviene – apie sprendimą tapti donoru, pokalbį su artimaisiais ir akimirką, kai donorystė iš teorijos tampa labai realiu pasirinkimu. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Mokytoja Monika Lilija Marmė pasakoja, kaip klasėje iš pirmo žvilgsnio neklusnus ar išsiblaškęs vaikas kartais tiesiog klausosi kitaip. O jos vyras Marius, klausydamasis žmonos pasakojimų apie mokinius, pradėjo atpažinti savo paties vaikystės patirtis. Apie vaikus, kuriuos pernelyg greitai pavadiname tinginiais ar nedrausmingais. Apie atpažinimą, kuris gali pakeisti požiūrį į save ir kitus. Ir apie mokytoją, kuriam neužtenka vien atsidavimo – jam taip pat reikia būti pastebėtam. Laidoje ieškome atsakymų į klausimą: mokytojas visą dieną mato kitus, o kas pamato jį? Ved. Žydrė Gedrimaitė

Socialinis darbuotojas – žmogus, kuris dalina pašalpas? Tvarko dokumentus? Ateina į šeimą, kai jau viskas blogai? O gal turi išgelbėti žmogų nuo jo paties gyvenimo? Socialinis darbas apipintas daugybe mitų. Bet tikrasis jo veidas atsiskleidžia ne stereotipuose, o susitikus su žmogumi. Laidoje – trys jaunos socialinio darbo specialistės: Marija Bočiarovaitė – VU socialinio darbo magistrė, studijas baigė šiais metais, Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų koordinatorė, Gabrielė Stumbrytė – VU socialinio darbo magistrė, studijas baigė šiais metais, Socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus socialinė darbuotoja ir Emilija Kudžmaitytė – VU socialinio darbo bakalauro studijas baigusi, šiuo metu studijuoja magistrantūroje, Carito Laikinųjų namų socialinė darbuotoja. Merginos pasakoja apie profesiją, kurią pasirinko ir apie tai, ką reiškia kasdien būti šalia žmogaus jo sunkiausiais gyvenimo momentais. Pokalbis, skirtas Socialinio darbuotojo dienai paminėti, kuriame skamba A.Mamontovo daina „Kitoks pasaulis“. Kodėl? Atsakymai – laidoje. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kai medicina nežino, ką gali pasiūlyti švietimas, švietimas – kokios pagalbos reikia iš medikų, o socialinės paslaugos veikia tarsi atskirame pasaulyje, žmogui tenka pačiam sujungti tai, kas turėtų veikti kartu. Ypač sudėtingas šis kelias šeimoms, auginančioms retomis ligomis sergančius vaikus. Diagnozė gali paaiškinti vaiko būklę, tačiau ne visada atsako į svarbiausią klausimą – ką šeimai daryti toliau? Ar inovacijos gali padėti ne tik žmogui girdėti, judėti ar bendrauti, bet ir sujungti skirtingas sistemas? Apie tai – Nacionalinis įtraukties ir inovacijų forumas ir ši laida, kurioje dalyvauja: Aurelija Babinskienė – Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros Metodinės pagalbos ir analizės skyriaus vyresnioji patarėja, Nacionalinio įtraukties ir inovacijų forumo organizatorė, prof. Lina Jankauskaitė – Kauno klinikų Retų ligų koordinavimo centro vadovė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė ir Edita Matonė – mama, auginanti retą ligą turintį vaiką. Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Jeigu vieną dieną artimas žmogus jūsų nebeatpažintų? Ar jūs žinotumėte, kaip su juo būti? Demencija į šeimą ateina ne viena. Ji keičia santykius, kasdienybę, vaidmenis ir tai, kaip žiūrime į žmogų, kurio pasaulis pamažu keičiasi. Kartais kartu su diagnoze atsiranda ir baimė, nežinojimas, atsitraukimas. Laidoje kalbamės apie šeimos patirtį, santykį su demencija, pokalbius su vaikais, kultūros ir muziejų vaidmenį bei visuomenę, kurioje žmogus, gyvenantis su demencija, netaptų nematomas. Pokalbyje dalyvauja asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė Ieva Petkutė ir artimąjį, kuriam diagnozuota demencija, slauganti Rita Matulienė. Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Diktante iš trisdešimties žodžių – daugiau nei dvidešimt klaidų. Už diktantą – dvejetas, o už pasakojimą prieš klasę – dešimtukas. Ilgą laiką Kristijonas Vasiliauskas manė, kad yra tiesiog negabus ir tingus. Tik būdamas 28-erių sužinojo, kad turi disleksiją ir disgrafiją, o vėliau jo istorijoje atsirado ir ADHD. Šiandien jis pats kuria vaikams mokymosi erdves. Laidoje Kristijonas atvirai pasakoja apie savo mokyklos patirtį, laiką, kai nesuprasdamas, kas su juo vyksta, pyktį išliedavo ant kitų.. Kalbamės apie tai, ką vaikui reiškia nuolat patirti nesėkmę, kada „man nesiseka“ tampa „aš esu negabus“, kodėl svarbu suprasti, kaip vaikas mokosi, ir ką mokykla galėtų pamatyti anksčiau nei jo klaidas. Tai kas nutinka vaikui, kai mokykla nesupranta, kaip jis mokosi? Ir ar šiandien mokykla jau moka pamatyti ne jo klaidas, o jį patį? Kristijono mintis paprasta, bet svarbi: dvejetas ir dešimtukas šalia vienas kito dažniausiai reiškia ne tingumą. Galbūt pirmiausia verta paklausti, kur vaikui sekasi be didelių pastangų. Ten paprastai ir yra atsakymas. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kai Viktorijai ir Kotrynai Žižmaraitėms buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, jų šeima turėjo iš naujo atrasti, ką reiškia auginti vaikus, kurių kelias bus kitoks. Šiandien merginos – sportininkės, tarptautinių varžybų prizininkės, siekiančios naujų pergalių. Tačiau jų istorija – ne tik apie medalius. Ji apie mamą Laurą, kuri pasirinko dukras auginti ne baimei ir priklausomybei, o savarankiškam gyvenimui. Apie kasdienius sprendimus, kai reikia žinoti, kada padėti, o kada atsitraukti. Apie sportą, tapusį ne tik iššūkiu, bet ir galimybe atrasti savo jėgą. Ir apie dvi seses, kurių gyvenimas niekada netilpo į vieną diagnozę. Kaip užauginti čempiones? Gal atsakymas prasideda gerokai anksčiau nei pirmosios varžybos. Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Ką reiškia kasdien būti savo paties detektyvu? Nuolat stebėti save, aiškintis savo reakcijas, bandyti suprasti, kur baigiasi tavo tikrieji poreikiai, o kur prasideda noras atitikti kitų – ir savo paties – lūkesčius. Laura apie tai, kad yra autistiška, sužinojo jau suaugusi. Šiandien ji atvirai pasakoja apie prisitaikymo kainą, kasdienį nuovargį ir kelią į savęs pažinimą. „Aš nenoriu savęs kankinti, tačiau dar vis šoku šokį su savimi“, – prisipažįsta ji. „Bandydamas suprasti, ko iš tavęs nori aplinkiniai, kartais pameti savo esybę“, – sako iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorių koordinatorė Kristina Radžvilaitė. Tai pokalbis apie nematomus kasdienius iššūkius, ribas, lūkesčius ir drąsą po truputį nustoti gyventi pagal kitų taisykles – kad pagaliau galėtum gyventi savo. Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kartais didžiausios mūsų kliūtys slypi ne dabartyje, o istorijose, kurias apie save nešiojamės daugybę metų. „Nesu pakankamas“, „turiu slėpti dalį savęs“, „turiu įrodyti savo vertę“ – iš kur atsiranda šie vidiniai balsai ir ar įmanoma juos pakeisti? Šioje laidoje kalbamės su hipnoterapeute Laura Steponavičiūte ir laidos „Draugystė veža“ garso režisiere Egle Jarmolavičiūte. Eglė atvirai dalijasi savo kelione į savęs priėmimą – apie vaikystės patirtis, kurios išmokė slėpti savo jausmus ir dalį savęs, apie ilgą laiką sau nepripažintą homoseksualumą, nepakankamumo jausmą ir momentą, kai pagaliau pradėjo kitaip matyti save bei savo pasiekimus. Laura dalijasi ne tik profesinėmis žiniomis, bet ir asmenine patirtimi – apie sudėtingus vaikystės išgyvenimus, savo kelią į didesnį sąmoningumą ir santykį su savimi. Ji primena: praeities pakeisti negalime, tačiau galime pakeisti santykį su ja – mažiau kaltinti save ir su daugiau supratimo pažvelgti į savo gyvenimo istoriją. Pokalbis apie tai, kaip mūsų praeities patirtys formuoja šiandieną ir kaip išmokti būti arčiau savęs. Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Ne aš jiems padėjau. Jie man padėjo“, – šią mintį Ieva Kvaselytė suprato tada, kai Norvegijoje pradėjo dirbti žmonių su negalia asmenine asistente. Tada ji pirmą kartą iš arti susitiko su žmonėmis, kurių gyvenimai pakeitė jos pačios požiūrį į judesį, kūną ir įtrauktį. Šiandien Ieva – įtraukiojo šokio praktikė, asociacijos „Įtraukties akademija“ įkūrėja. Jos kelias vedė į Kosta Riką, Madeirą, Švediją ir kitas šalis, kur ji ieškojo atsakymo į klausimą – kaip šokis gali tapti erdve kiekvienam žmogui. Ar gali šokti žmogus, kuris neatitinka įprasto šokėjo įvaizdžio? Kas nutinka, kai nustojame ieškoti „teisingo“ judesio? Ir ką mūsų pačių kūnas gali papasakoti, kai leidžiame jam būti laisvam? Pokalbis apie šokį kaip kalbą, apie įtrauktį, kuri prasideda nuo mūsų žvilgsnio į kitą žmogų, ir apie tai, kaip kartais būtent kiti žmonės padeda mums atrasti save. Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Gabija beveik 33 metus gyveno su jausmu, kad kažkas jai ne taip. Ji – dviejų mergaičių mama, kūrė šeimą, dirbo, siekė savo tikslų, tačiau viduje nuolat jautė įtampą, nuovargį ir nesupratimą. Kai gyvenimas tapo nepakeliamas, prasidėjo atsakymų paieškos kelias, kuris galiausiai atvedė prie dviejų diagnozių – ADHD ir autizmo spektro sutrikimo. Laidoje Gabija pasakoja apie gyvenimą iki diagnozės – apie bandymą prisitaikyti, slėpti sunkumus, alkoholio, narkotikų vartojimą, toksiškus santykius, nuolatinę savikritiką ir jausmą, kad galbūt jai kažkas negerai. Kartu su ja – ADHD klubo ir asociacijos įkūrėja Elita Žakevičiūtė, kalbanti apie tai, kodėl tiek daug žmonių metų metus gyvena nesuprasdami savo smegenų veikimo, kodėl svarbu laiku atpažinti neuroįvairovę ir kiek žalos gali padaryti netinkamas požiūris. Tai pokalbis apie kaukes, kurios vieną dieną nukrenta. Apie savęs priėmimą. Ir apie svarbų suvokimą – kartais problema nebuvai tu. Tiesiog ilgai neturėjai atsakymo. Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kaip žmogus, pasaulį matantis kitaip, atranda fotografiją – meną, kuris daugeliui neatsiejamas nuo regėjimo? Ką reiškia kurti portretą, kai svarbiausia tampa ne tai, ką matai akimis, o gebėjimas pajausti žmogų ir užmegzti su juo ryšį? Laidoje kalbamės su fotografu Simonu Kriaučiūnu, kurio fotografijų paroda „Vidinis gylis“ kviečia pažvelgti giliau nei pirmas žvilgsnis. Kodėl jos herojai fotografuojami užmerktomis akimis? Kaip gimė ši idėja? Ir kuo išskirtinis silpnaregio fotografo žvilgsnis į žmogų? Kartu studijoje – viena iš parodos veidų, biologijos mokslų daktarė Tautvilė Šukytė. Kalbamės ne tik apie jos patirtį tapus šio projekto dalimi, bet ir apie žmogaus bei gyvūno ryšį, vadinamąją karvių terapiją. Ir apie tai, kaip pačios karvės „pasako“, kada nebenori jos tęsti. Tai pokalbis apie fotografiją, pasitikėjimą, ryšį, jautrumą ir tai, kas slypi giliau nei pirmas žvilgsnis. Ši laida klausytojus pasiekia paskutinį liepos šeštadienį – mėnesį, kai pasaulyje minimas Negalios pasididžiavimo mėnuo (Disability Pride Month). Tai gera proga prisiminti, kad talentas, kūryba ir gebėjimas įkvėpti nepriklauso nuo to, kaip žmogus mato pasaulį, tai priklauso nuo to, kaip jis jį kuria. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kartais užtenka vieno žvilgsnio ar vienos situacijos, kad susidarytume nuomonę apie žmogų. Matome elgesį, girdime žodžius, stebime reakcijas. Tačiau labai dažnai nematome to, kas slypi po jais. Šioje laidoje kalbamės su Laura Kazlauskaite – mama ir sveikatos psichologijos magistrante. Jos kelias į psichologiją prasidėjo ne nuo profesinio pasirinkimo, o nuo asmeninės patirties – noro suprasti savo sūnų, kuriam vėliau buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas. Kalbamės apie nematomus sunkumus, apie tai, kaip greitai visuomenė linkusi vertinti tai, ko nesupranta, ir kaip kartu su vaiko elgesiu neretai įvertinama ir mama. Apie kaltės jausmą, vienatvę, nuolatinį bandymą pateisinti save ir akimirką, kai diagnozė tampa ne etikete, o galimybe pagaliau suprasti. Tai dar viena šios vasaros laidų ciklo „Vasara su savimi“ istorija, kviečianti trumpam sustoti prieš vertinant. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Prieš dešimt metų atrodė, kad jos gyvenime nieko netrūksta – sėkminga karjera, geras atlyginimas, santykiai. Tik vieno žmogaus jame nebuvo – jos pačios. Kaip nutinka, kad išmokstame pasirūpinti visais, tik ne savimi? Kodėl net asmeninis augimas kartais tampa dar vienu būdu save spausti? Ir kaip iš nuolatinės kovos su savimi pereiti į draugystę su savimi? Šioje „Draugystė veža“ vasaros ciklo „Vasara su savimi“ laidoje su koučingo specialiste ir meditacijų mokytoja Lolita Paragyte-Agejeva kalbamės apie perdegimą, vidinį kritiką, emocijas, nervų sistemos svarbą ir kelią atgal į save. Apie tai, kodėl tikri pokyčiai prasideda ne tada, kai save spaudžiame labiau, o tada, kai išmokstame save geriau suprasti. Nes kovoje su savimi nėra nugalėtojų. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar svarbiausios mūsų kelionės prasideda oro uoste? O gal tada, kai gyvenimas netikėtai pakviečia eiti visai kitu keliu? Šįkart laidoje kalbamės su egzistencinės krypties psichoterapeute Gabija Petroniene apie keliones, kurios keičia ne tik maršrutus, bet ir žmogų. Apie sūnų Pijų, kuris visą šeimą išvedė iš komforto zonos, apie besąlygišką meilę, kuri moko atsisakyti noro pasirodyti geresniems, ir apie tai, kodėl kelionės taip ryškiai atskleidžia ir mūsų stiprybes, ir silpnybes. Laidoje kalbame apie kitoniškumą, norą pritapti ir drąsą eiti savu keliu. Gabija dalijasi ir savo asmenine istorija: kodėl į psichoterapijos studijas įstojo tik perkopusi keturiasdešimtmetį ir kaip būtent netiesus gyvenimo kelias padėjo geriau suprasti žmones, kurie netelpa į įprastus rėmus. Kodėl pokytis toks gąsdinantis? Ar tikrai nerimas yra ženklas sustoti? O gal jis – natūrali kaina už tai, kad augame ir žengiame ten, kur dar nebuvome? Kalbame apie gebėjimą išbūti neapibrėžtume, nebandant kuo greičiau pabėgti nuo sunkių jausmų, ir apie tai, kodėl kartais mažiausias žingsnis į nežinomybę tampa didžiausia dovana sau. Tai pokalbis apie keliones, kurios prasideda pasaulyje, bet visada baigiasi žmogaus viduje. Ved. Žydrė Gedrimaitė.