Advertise on podcast: (Ne)sąmoningai

Tinklalaidėje šį kartą dalyvauja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas ir dėstytojas Aivaras Žukauskas. Kalbėjomės ne tik apie tai kaip galima būtų apibrėžti policinės valstybės sąvoką, bet taip pat ir susiklosčiusią visuomenėje padėtį, taip pat vidinę cenzūrą, savęs stebėjimo praktikas, gėdinimo mechanizmus ir pastangą po pandemijos išvengti policinės valstybės pasilikimo mūsų gyvenime.

Populizmo sąvoka atsirado XIX a. kartu su noru įtvirtinti demokratiją kaip pagrindinę valstybių saviorganizacijos formą. Pavyzdžiui, Rusijos imperijoje populistais dažniausiai buvo įvardijami vadinamieji „narodnikai“. Šio judėjimo pavadinimą verčiant į anglų kalbą ir buvo vartojamas žodis „populists“. XIX a. pabaigoje nemažai rusų inteligentų pasitraukė į kaimus bandydami įtikinti valstiečius sukilimo prieš caro valdžią būtinybe. Tuo metu jie nebuvo pasitikti draugiškai, o skleidžiamos idėjos apie valstiečių savęs pačių valdymą liaudyje nebuvo priimtos palankiai.  Prancūzijoje šis terminas atsirado XX a. pradžioje ir buvo naudojamas apibūdinant įvairius rašytojus, kurie žavėjosi paprastais žmonėmis, jų gyvenimo būdu ir nuolat reiškė palaikymą jiems ir jų politiniams tikslams. Tačiau niekad „populizmo“ sąvoka nebuvo tokia populiari kokia yra dabar.  Po 2016 m. ir Donaldo Trumpo išrinkimo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu žodis „populizmas“ buvo nuolat kartojamas daugelyje populiariųjų žiniasklaidos kanalų, o 2017 m. netgi buvo išrinktas metų žodžiu.  Patys politikai anksčiau nebuvo linkę vadinti savęs populistais, nes tai tarsi juos menkinantis terminas, tačiau, pavyzdžiui, dažnai populistine vadinamos Nacionalinio fronto partijos Prancūzijoje lyderė Marine le Pen yra pasakiusi: „Populizmas reiškia tai, jog yra atsižvelgiama į tautos, žmonių nuomonę. Ar žmonės turi teisę demokratijoje turėti nuomonę? Jeigu taip, tuomet, žinoma, esu populistė.“  Šį kartą aptarti populizmo sąvoką pasikviečiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoją Jogilę Ulinskaitę. Pokalbiui susitikome Bernardinų sode, todėl fone girdėsite po kojomis čežantį parko grindinį. Tikiuosi, jis jums netrukdys mūsų pokalbio klausytis.  „Populizmas supranta visuomenę kaip padalintą į dvi antagonistines grupes. Vienoje pusėje yra homogeniška grupė dažniausiai vadinama elitu, o štai kitoje pusėje yra kita grupė, pasižyminti tik geromis savybėmis, dažniausiai ši grupė įvardijama kaip liaudis arba tauta“, – pasakoja dr. Jogilė Ulinskaitė VU TSPMI prieš daugiau nei metus apsigynusi disertaciją apie populizmo fenomeną šiuolaikiniame pasaulyje.

Šį kartą tinklalaidėje aptariame feminizmo sąvoką, kuri dažnai susilaukia prieštaringų reakcijų ir kai kuriuose skaitytojų sluoksniuose turi neigiamą konotaciją. Matyt, pats veiksmingiausias būdas atsikratyti išankstinių nuostatų šios sąvokos, o ir viso judėjimo atžvilgiu, pabandyti suprasti sąvokos atsirado kontekstą, vystymosi trajektoriją, prasmę ir svarbą. Tą geriausia būtų padaryti suprantant judėjimo šaknis ir pagrindinius tikslus. Laidoje kalbamės su ilgamete žmogaus teisių ir lygių galimybių Lietuvoje aktyviste, Lygių galimybių plėtros centro eksperte, humanitarinių mokslų daktare Margarita Jankauskaite.

Liberalizmo ideologijos atspirties taškas yra individo ir individualizmo idėja. Anot Ginto Karaliaus, individas šioje doktrinoje laikomas savitiksliu. Kitaip tariant, ne visuomenė, kolektyvas, bendruomenė ar tradicija yra pagrindinis politikos tikslas, o individo laisvės ir teisės. Antras svarbus liberalizmo elementas yra progreso idėja. Paprasta mintis, kad ateityje viskas turėtų tik gerėti. Dar vienas svarbus liberalizmo aspektas: pradėta įnirtingiau kalbėti apie visuomenės ir jos atstovavimo idėją, o ne apie tobulą režimą, kuris atitiktų valstybėje gyvenančių žmonių sielas ir prigimtį. 

Tęsiame tinklalaidžių seriją (Ne)sąmoningai. Pagrindinė šių laidų prielaida yra ta, kad daugelį sąvokų vartojame nesąmoningai, t. y. negalvodami apie tai, ką jos reiškia, kokiomis aplinkybėmis atsirado, kaip keitėsi ir ką reiškia dabar. Tinklalaidės metu pabandysiu paklausti žmonių, tyrinėjančių vieną ar kitą temą, kaip jie suvokia ir galėtų paaiškinti mano pasirinktas sąvokas. Šių laidų tikslas – pabandyti praskaidrinti mūsų visų suvokimą apie svarbias politines ir socialines idėjas tam, kad galėtume vartoti žodžius sąmoningiau. Antrojoje laidoje nagrinėjame socialdemokratijos sąvoką. Laidos pradžioje kalbinome keletą žmonių, kurie įvardijo su kokiais kitais žodžiais asocijuojasi „socialdemokratijos“ sąvoka. Pagrindinis laidos pašnekovas Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas Ruslanas Baranovas. Jis taip pat yra ir socialdemokratų Lietuvos socialdemokratų partijos („paluckininkų“) narys, besidomintis socialdemokratijos kaip ideologijos idėjomis ir jų raida.

Kuriant laidą remiamasi prielaida, kad daugelį sąvokų vartojame nesąmoningai, t. y. negalvodami apie tai, ką jos reiškia, kokiomis aplinkybėmis atsirado, kaip keitėsi ir ką reiškia dabar. Tinklalaidės metu klausiu žmonių, tyrinėjančių vieną ar kitą temą, kaip jie suvokia ir galėtų paaiškinti mano pasirinktas sąvokas. Šių laidų tikslas – pabandyti praskaidrinti mūsų visų suvokimą apie svarbias politines ir socialines idėjas tam, kad galėtume vartoti žodžius sąmoningiau. Antrojoje laidoje bandžiau suprasti konservatizmo sąvoką. Laidos pašnekovas – dr. Mantas Adomėnas, kuris jau daugybę metų viešojoje erdvėje kalba apie konservatizmo Lietuvoje ir pasaulyje tapatybę, bando ją apibrėžti ir vis iš naujo apmąstyti.  M. Adomėnas akcentuoja keletą svarbių konservatizmo elementų: atožvalgą į organišką, o ne radikalų progresą, įvairių „mažųjų kuopelių“ svarbą, bendruomenių (at)kūrimą, dalykų, kurie visuomenėje veikia ir yra jai palankūs, išsaugojimą ir jų „sergėjimą“, konservatizmo ryžtą neprisirišti prie vienos visą ideologiją grindžiančios idėjos, bet stengtis idėjas tarpusavyje kuo sklandžiau suderinti.  Paklaustas apie konservatizmo kaitą ir kaip konservatizmo mąstymo kryptis ją supranta, t.y. kada reikia priimti kaitą kaip organišką, natūralią, o ne grėsmingą, M. Adomėnas cituoja Giuseppe’ės Tomasio di Lampeduso „Leopardą“: „Jeigu norime išlikti, turime labai greitai keistis.“  Kviečiame klausytis antrojo tinklalaidės „(Ne)sąmoningai“ epizodo.

Pirmojoje laidoje nagrinėjama sąvoka yra nacionalizmas. Ją pasirinkau neatsitiktinai – šiandien sukanka 30 metų po to, kai buvo atkurta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė. Daugelis istorikų ir politologų sutaria, kad būtent nacionalizmas, tautinės valstybės idėja ir kalbos puoselėjimas prieš daugiau nei šimtą metų įkvėpė naujos gyvybės šioje žemėje gyvenusiai mažai tautai. Lygiai tokios pačios idėjos ir svajonė apie valstybę padėjo išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų.