Advertise on podcast: Homo cultus. Žmogus ir miestas

Kaip laiku atpažinti pirmuosius perdegimo signalus kūne ir tinkamai reaguoti? Kur slypi riba tarp nuovargio ir giluminio išsekimo? Kaip mus veikia miesto ritmas – tempas, triukšmas ir judėjimo intensyvumas – ir kaip galime su juo susigyventi? Laidoje ieškome atsakymų, kokie kasdieniai įpročiai, ritualai ir scenarijai padeda puoselėti psichinę bei fizinę gerovę. Dėmesys skiriamas ir mažoms aplinkos detalėms – „netikėtiems medžiams“ – kaip būdui atkurti ryšį su savimi ir aplinka. Pokalbis kviečia permąstyti kasdienius įpročius ir atrasti paprastas praktikas, galinčias tapti pirmu žingsniu iš perdegimo būsenos. Šios laidos viešnia buvo gydytoja dietologė, sertifikuota žindymo konsultantė, sveikatingumo lektorė, knygos „POLIklinika, arba netikėti medžiai“ autorė Barbora Jarašūnė. Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Šioje laidoje kalbamės apie tai, kaip aplinka veikia skirtingus žmones ir kodėl „vienas sprendimas visiems“ dažnai neveikia. Remdamiesi neuroįvairovės idėja, aptariame, kaip skirtingai gali būti patiriami garsas, šviesa, judėjimas ar socialinės situacijos, ir kokie veiksniai lemia, kad vieniems erdvė tampa palaikanti, o kitiems – varginanti ar net nepakeliama. Laidos viešnios: kūdikių ir vaikų ergoterapeutė, Ayres sensorinės integracijos praktikė, klinikinė primityviųjų refleksų praktikė Miglė Paukštė ir organizacijos „Draugiški autizmui“ bei autistiškų suaugusiųjų bendruomenės „Mes spektre“ įkūrėja, knygų „Autizmas – dalis manęs“ ir „Kolegos. Kaip bendradarbiams ir kolegoms būti draugiškiems negaliai“ autorė Barbora Suisse Ved. Jekaterina Lavrinec

Kas iš tiesų kuria namų patirtį – kvadratiniai metrai, šviesa pro langą, baldai ir daiktai, o gal santykiai su žmonėmis, su kuriais dalijamės kasdienybe? Italų filosofas Emanuele Coccia knygoje „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ siūlo pažvelgti į namus kaip į daug daugiau nei fizinę aplinką. Pasak jo, namai yra psichinė ir moralinė erdvė – vieta, kurioje formuojasi mūsų tapatybė, santykiai su kitais ir net laimės jausmas. Namai nėra tik pastatas ar interjeras: tai nuolat kuriamas ryšys tarp žmonių, daiktų ir prisiminimų. Laidoje kalbamės apie tai, kaip namai veikia mūsų gyvenimą, kodėl žmonėms reikalinga namystės patirtis ir ar įmanoma sukurti erdvę, kurioje galėtume būti iš tikrųjų laimingi. Apie knygos idėjas, namų filosofiją ir kasdienio gyvenimo erdves diskutuoja knygos vertėja, publicistė Toma Gudelytė ir filosofas Viktoras Bachmetjevas. Ved. Matas Šiupšinskas

Žvėrynas Vilniuje dažnai pristatomas kaip savitas ir saugotinas medinės architektūros rajonas. Čia vis dar galima rasti XIX ir XX amžiaus pradžios vilų, sodų ir gana retą miesto mastelį – mažesnius namus, daugiau žalumos ir artimesnį ryšį su gamta. Tačiau Žvėrynas nėra ir, ko gero, neturėtų būti tik užkonservuotas istorinis reliktas. Tai gyvas rajonas, kuriame statoma ir rekonstruojama, todėl kiekvienas naujas projektas neišvengiamai susiduria su klausimu – kaip šiuolaikinė architektūra gali atsirasti vietoje, kur mediena jau daugiau nei šimtmetį yra pagrindinė statybinė medžiaga? Šiandien laidoje kalbėsime apie du projektus kurorto dvasia alsuojančiame ir medinės architektūros kupiname rajone. Vienas jų – naujas medinis šeimos namas, kurį suprojektavo „Inblum“ architektai. Kitas – daugiau nei šimto metų senumo medinio daugiabučio rekonstrukcija, prie kurios dirbo „Processoffice“ architektai. Ką šiandien reiškia kurti šiuolaikinę medinę architektūrą jautriame istoriniame kontekste? Ar nauji pastatai gali pratęsti vietos istoriją ir kartu pasiūlyti naują architektūros kalbą? Laidos pašnekovai – architektai Vytautas Biekša ir Laura Malcaitė. Ved. Matas Šiupšinskas.

Spalvų pliūpsniai, šviesa ir medžiagų magija – vitražai, freskos, pano ir kiti interjeruose išlikę monumentaliojo meno kūriniai leidžia mums dar sodriau patirti miestą ir architektūrą. Tačiau jų istorijos kartais būna dramatiškos: nuo striptizo klube netikėtai atrastų vitražų iki gaisruose sunaikintų eksperimentinių darbų ar iš griaunamų pastatų išgelbėtų vertingų meno kūrinių. Laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbamės apie monumentaliojo meno atradimus, praradimus ir saugojimo istorijas. Laidos pašnekovės – stiklo menininkė Dalia Truskaitė, menotyrininkė, VšĮ „Fontano kambarys“ vadovė Saulė Mažeikaitė Teiberė ir architektė Lada Markejevaitė. Laidą veda Matas Šiupšinskas.

Kas sieja brutalaus betono gyvenamąjį namą Naujojoje Vilnioje ir švelnaus, minkšto medžio interjerą Kuršių nerijoje? Kaip kurti jaukius namus, kurių dizainas ir medžiagos būtų neatsiejami nuo vietos – greta dundančio geležinkelio arba ošiančios jūros, pramoninio kraštovaizdžio arba smėlio kopų? Laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbamės apie tvarų kontekstualumą architektūroje kartu su energijos nestokojančiomis „Case Studio for Architecture“ architektėmis Karolina Čiplyte ir Julija Čiapaitė-Jurevičiene. Ved. Matas Šiupšinskas

Viena paradoksaliausių Vilniaus erdvių – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, kurioje sakralinę tylą kadaise pakeitė bulvių ir kopūstų kvapas. Didinga barokinė šventovė sovietmečiu buvo nuniokota, o jos vidus paverstas daržovių sandėliu – brutalios betoninės perdangos ir laiptinės užgožė puošnius altorius bei skliautus. Šiandien pastatas vėl tarnauja tikinčiųjų bendruomenei, o netrukus ims keistis ir jo architektūrinis kūnas. „Fragment“ architektai su komanda imasi jautrios užduoties – ne atkurti „buvusią didybę“, bet atverti daugiasluoksnę pastato istoriją ir paversti ją įtraukiančia architektūrine patirtimi. Laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbamės apie tai, kaip šiuolaikinė architektūra prakalbina praeitį. Nuo Ramintojos bažnyčios iki Anykščių Antano Baranausko muziejaus ir Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinio pastato – „Fragment“ studijos darbuose subtiliai balansuojama tarp tvarumo ir kontekstualumo, racionalumo ir poetiškumo, derinant praeities palikimą su šiandienos poreikiais. Su architektais Berta Meironaite ir Povilu Čepaičiu dalinomės projektų kūrybinio proceso užkulisiais ir aptarėme šiuolaikišką požiūrį į kokybišką architektūrinę aplinką – rūpestį ne tik jos fiziniu pavidalu, bet ir istoriniu bei kultūriniu krūviu. Ved. Matas Šiupšinskas

Paskutinis dvidešimto amžiaus dešimtmetis Lietuvoje – tai ne tik politinis ir ekonominis lūžis, bet ir išsilaisvinusios vaizduotės sprogimas. 1987–1998 m. po dešimtmečius galiojusių draudimų vėl pradėti dalinti sklypai individualiai statybai, o svajonė apie nuosavą namą tapo nepriklausomybės ir naujos tapatybės simboliu. Tūkstančiai žmonių statė patys, su architektais ar be jų, skolinosi idėjas, improvizavo, eksperimentavo ir taip kūrė naują Lietuvos priemiesčių veidą. Nuo pilaičių ir „dvarų“ iki postmodernistinių eksperimentų – šio laikotarpio architektūra šiandien dažnai vertinama ironiškai, kartais vadinama „kolūkiniu baroku“, tačiau iš tiesų ji pasakoja daug gilesnę istoriją. Šiandien laidoje „Žmogus ir miestas“ bandysime pažvelgti į devintojo dešimtmečio individualius namus kaip į svarbų kultūros fenomeną ir ateities paveldą. Laidos svečias – muziejininkas, architektūros istorikas Nojus Kiznis. Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec

Sulėtinus žingsnį ir žvilgsnį, pastatai ima pasakoti istorijas – apie erdves ir jose pasklidusius žmones, apie formas ir jomis slystančią šviesą. Dėl architektūros fotografijos dalis šių pasakojimų nuaidi toli už miesto ar net šalies ribų, jei tik atsiranda, kas sugeba juos pastebėti ir įtaigiai užfiksuoti. Todėl šį kartą į laidos „Žmogus ir miestas“ studiją pakvietėme vieną produktyviausių Lietuvos architektūros fotografų – Norbertą Tukajų. Norberto darbai pastebimi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Jam teko dirbti su daugybe vietos ir užsienio architektų, fiksuoti tiek šiuolaikinę architektūrą, tiek vertingus istorinius statinius. Karjerą pradėjęs kaip architektas, Norbertas palaipsniui atrado architektūros fotografiją – iš pradžių kaip hobį, vėliau kaip saviraiškos ir vizualaus pasakojimo priemonę, paskatinusią pasukti nauju karjeros keliu. Ne projektuoti pastatus pačiam, o prakalbinti kolegų kūrinius taip, kad jie pasiektų populiariausius architektūros portalus ir žurnalų viršelius. Ved. Matas Šiupšinskas

Balkonai – tai mažos, bet labai iškalbingos miesto erdvės. Tarp privataus ir viešo gyvenimo, tarp buto vidaus ir gatvės, jie tampa vieta, per kurią atsiskleidžia kasdieniai įpročiai, svajonės, rūpesčiai ir net santykis su miestu bei gamta. Vieni balkonus paverčia mažais sodais, kiti – sandėliukais, dar kiti – jaukiomis kasdienio gyvenimo stebėjimo aikštelėmis ir meditacijos vietomis. Šioje laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbėsime apie balkonus kaip kasdienio gyvenimo veidrodžius: ką juose auginame, kaip juos dekoruojame ir ką šie pasirinkimai pasako apie mus pačius ir miestą, kuriame gyvename. Laidos viešnia – LRT Radijo laidų vedėja, balkono sodų entuziastė Rūta Simanavičienė. Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

„Aišku, galėtų būti gražesnis kūnas - mano ir rajono. Jeigu būčiau galėjęs rinktis, turbūt ne tokį būčiau pasirinkęs. Bet kai bandau ką dirbtinai pagražinti ar išpjauti, randai tampa dar ryškesni nei trūkumai.“ 2025-ųjų rudenį pasirodė Imanto Selenio miesto fotografijų albumas „Nostalgijos sala“, skrodžiantis Vilniaus masinės statybos rajonų kraštovaizdį. Devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios kartai tokie atpažįstami, artimi vaizdai, bet kartu ir egzotiški – kažkiek tikri, kažkiek fikciniai, tarsi atkeliavę iš kitur. Perspalvinti, permontuoti į koliažus, atmosferiški. Šiuos vaizdus lydi tekstas, taikliais kirčiais raižantis atmintį apie mus kadaise ir apie aplinką, kurioje augome: masinės statybos rajonus, kurių kiemuose vaikai žaidžia „chali chalo“, laiptines, kuriose guli į grindų skudurą paversta paklodė, virtuvę, kur po kriaukle sirpsta šiukšlių kibiras, dugne patiesta sumirkusiu laikraščiu. O kažkur toli, kitame Europos gale, auga palmės, apie kurias svajoja kiemo vaikai. Laidoje „Žmogus ir miestas“ šį kartą su fotografu Imantu Seleniu ir režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbamės apie masinės statybos rajonus ir prieštaringus jausmus, kuriuos jie mumyse sukelia: nuo gėdos ir neapykantos iki nostalgijos bei ilgesio. Laidą veda Matas Šiupšinskas.

Vilniuje ir Kaune statomi bei projektuojami nauji tiltai, kurių autoriai tuo pat metu aktyviai veikia ir meno lauke, kuria drąsius interjerus bei viešąsias erdves – vizualiai intriguojančias ir potyrių kupinas erdves, kviečiančias ne tik jas aktyviai naudoti, bet ir susimąstyti apie šiuolaikinio gyvenimo paradoksus, tvarumą bei statybinėse medžiagose sukauptą kultūrinį krūvį. Šį kartą laidoje „Žmogus ir miestas“ du kūrybingumo nestokojantys architektai pasakoja apie paslaptis, slypinčias jų realizuotuose projektuose: optikos salone besislepiantį šulinį, plastiko blokus, kurie ateityje taps archeologinėmis iškasenomis, bei tiltus, kuriuose ištirpsta ribos tarp infrastruktūros ir viešosios erdvės. Laidos svečiai – Ona Lozuraitytė Išorė ir Petras Išora Lozuraitis. Ved. Matas Šiupšinskas

Politikų vizijose natūralios pakrantės neretai laikomos nebaigtomis arba neįrengtomis. Tačiau būtent jos vėsina aplinką, palaiko biologinę įvairovę ir leidžia miestui kvėpuoti. Laidoje „Žmogus ir miestas“ kartu su geografijos mokslininkėmis kalbamės apie natūralių Neries pakrančių reikšmę miestui: vandens lygių kaitą, šlaitų eroziją, požeminius šaltinius, migracijos koridorius ir mikroklimatą. Aptariame ir Vilniaus miesto pristatomus Neries urbanizacijos planus: kokios upės ir jos pakrančių funkcijos dažniausiai lieka nepastebėtos ir kokios būna pakrančių urbanizacijos pasekmės? Kokia yra žygeivystės Lietuvoje tradicijas formavusių ir plėtojančių geografių patirtis keliaujant su gyventojų grupėmis Neries krantais? Kaip kinta Neris ir kaip urbanizacijos apraiškos paveikia miestų upes ir upelius? Geografijos perspektyva padeda pažvelgti į upę ne kaip į dar „neįrengtą“ erdvę, bet kaip į sudėtingą gamtinę infrastruktūrą, palaikančią miesto gyvybę. Laidos viešnios – geografijos mokslininkės: daugelį metų Gamtos tyrimų centre dirbusi dr. Regina Morkūnaitė, žygeivystės Lietuvoje pradininkė ir Antakalniečių bendruomenės tarybos narė Nijolė Balčiūnienė ir Vilniaus Universiteto CHGF Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė dr. Giedrė Godienė. Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec

Šioje laidoje „Žmogus ir miestas“ nukeliausime į Meksikos sostinę, o mūsų vedlys bus filosofas, muzikantas, Panamerikos universiteto (Universidad Panamericana) profesorius dr. Mindaugas Briedis. Su juo kalbėsimės apie Meksiko chaosmosą – patirties režimą, kuriame miestas atsiveria ne kaip stabilus ir tvarkingas gyvenimo fonas, bet kaip nuolat persitvarkantis ryšių, judesių ir įtampų laukas. Kaip prijaukinamos erdvės, kai miestą ir kūnišką buvimą jame nuolat perrašo šventės ir protestai, spontaniški socialiniai susibūrimai bei žemės drebėjimai? Kaip formuojasi saugumo mieste pojūtis? Kaip perbrėžiamos ribos: nesaugių vietų ir nesaugių temų? Koks yra santykis tarp privačios ir viešosios miesto erdvės? Kaip miestas ima diktuoti maršrutus, pakeičia laiko organizavimą ir virsta naujais kasdieniais ritualais? Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kaip kurti gražius ir tvarius namus? Kartais ryškius ir eklektiškus, kartais – kupinus apnuoginto betono ar trimačiu spausdintuvu sukurtų detalių. Su dizaineriu, fiziku ir parodų architektu Justinu Dadonu susitikome pasikalbėti apie tai, kaip savomis rankomis ir idėjomis jis transformuoja standartinius senus butus į žaismingas, patogias kasdienybės erdves. Kalbėjomės apie smalsaus ir kūrybiško žmogaus kelią nuo fizikos link dizaino, apie tvarumą, „pasidaryk pats“ estetiką ir socialinių tinklų formuojamas interjero klišes. Ved. Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas