Advertise on podcast: Performansas

Režisierius Artūras Areima vasario pradžioje Latvijos nacionaliniame teatre pristatė premjerą – spektaklį „Kaip tapti nelaimingu?“. Susipažinęs su Latvijos nacionaliniu teatru, Areima tvirtina, kad tai – vizijos neturintis, pramogos teatras, norintis pastatyti kuo daugiau žiūroviškų spektaklių, o tai režisieriui nepriimtina. Su pastatymu „Kaip tapti nelaimingu?“ režisierius po beveik 5-erių metų pertraukos sugrįžo į valstybinį teatrą. 2019-ųjų pabaigoje jis Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje pastatė gana neilgai gyvavusį spektaklį „Mūsiškiai“, įkvėptą to paties pavadinimo, prieštaringai vertintos Rūtos Vanagaitės knygos, kurioje lietuviai laikomi žydšaudžių tauta. Dar nė nepasirodžius spektakliui, kilo skandalas dėl būsimo pastatymo, iš pareigų pasitraukė Juozo Miltinio dramos teatro direktorius Leonas Blėdis, vėliau ir tuometinis meno vadovas Andrius Jevsejevas. Kaip pasakoja Artūras Areima, šis visą teatrą supurtęs pastatymas ir visuomenės reakcija jį labai išvargino, o dabar, kai po premjeros Rygoje pradeda repetuoti naują darbą Kauno dramos teatre, tikisi išvengti tokių skandalų. Ved. Indrė Kaminckaitė

Šv. Valentino dienos išvakarėse „Performanse“ bendraujame su teatro įsimylėjėliais – aktoriumi, dramaturgu ir režisieriumi Justu Terteliu ir aktore, diktore Vesta Šumilovaite Terteliene. Kūrėjai susipažino prieš du dešimtmečius, šiandien yra sutuoktiniai ir dviejų berniukų tėvai. Kaip šiandien laidoje sakys: jie kartais juokauja, kad teatre vienas ant kito išsišaukia, o namie - ramiai šnekasi. Su Vesta ir Justu aptariame, kaip jiems drauge sekasi kurti šeimą ir teatrą. Ar teatro aplinka yra palanki romantiniams santykiams megzti? Ar visos teatro poros yra kažkuo panašios? Ar tiesa, kad teatralų vaikai dažnai auga teatre? Kokį santykį su šiuo menu turi kūrėjų atžalos? Ir kaip teatru gyvenanti šeima ieško priverstinių būdų pailsėti nuo teatro? Ved. Indrė Kaminckaitė

Vienas iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovų Antanas Obcarskas sausio pabaigoje išleido tvariais metodais pastatytą spektaklį „Pjesė, gyvenantiems išnykimo laikais“. Darbas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Gytis Ivanauskas, kalba apie Antropoceno epochą, šeštąjį išnykimą, klimato krizę ir, kaip sako kūrėjai, gyvenimo vertę bei mirties neišvengiamybę. Kol Antanas Obcarskas repetavo šį spektaklį, po Lietuvą gastroliavo kitas jo darbas – istorinė absurdo komedija „1410. Valanda prieš mūšį“, kurioje vaidina Mantas Stonkus, Justinas Jankevičius ir Vanilla Killa Bee. Kodėl vienas iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovų pasuko į komercinį teatrą? Ką jis išsinešė iš šios patirties? Ved. Indrė Kaminckaitė

1988-aisiais susikūręs, vos trejus metus gyvavęs „Šėpos“ teatras šiandien atgimė nauja forma. „Šėpa“ – tai lėlių teatras, kurį subūrė tuometinis pirmo kurso studentas, režisierius Gintaras Varnas. Sukūręs vos du spektaklius, šis teatras įėjo į istoriją kaip tautos žadintojas, aštri, provokatyvi, dažnai akiplėšiška ir dėl to žiūrovų itin mylima politinė satyra, leidusi juoktis iš tuometinio režimo ir tokių politikų kaip Gorbačiovas, Stalinas, Leninas, Hitleris, taip pat lietuvių Landsbergio, Brazausko ar Prunskienės. Po daugiau nei trijų dešimtmečių Gintaras Varnas sukūrė 21-ojo amžiaus „Šėpos“ teatrą, Jaunimo teatre pastatė apie dabartinę Rusiją ir Putiną kalbantį politinės satyros spektaklį „Ūbas caras“. Ar vertinga šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, atgaivinti „Šėpos“ teatrą, kuris anuomet nugalėjo cenzūrą ir savicenzūrą? Kodėl praėjusio laiko „Šėpa“ buvo vilties, o šiandienos – nevilties teatras? „Šėpos“ teatro laikus prisimena ir apie politinės satyros sugrąžinimą į Lietuvos teatrą svarsto režisierius Gintaras Varnas, „Šėpos“ aktoriai Algirdas Dainavičius ir Rimantė Valiukaitė, lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis, spektaklyje „Ūbas caras“ vaidmenis sukūrę Vytautas Anužis ir Matas Sigliukas. Ved. Indrė Kaminckaitė

Vytis Jankauskas laikomas vienu žymiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėju. Pradėjęs šokėjo karjerą nuo breiko, šiandien jis neretai vadinamas šokio mąstytoju ar filosofu. Po maždaug trijų dešimtmečių šokio lauke Vytis Jankauskas siekia, kad jo kuriamas teatras būtų daugiau nei teatras, leidžia sau prabangą nebedaryti meninių kompromisų ir užsiimti tik prasminga veikla – vykdyti finansiškai nepelningus meninius tyrimus, ieškoti naujų šokio, kūniškumo sampratų ir meninių modelių, kurie galėtų... išgelbėti pasaulį. Ved. Indrė Kaminckaitė A. Barausko nuotr.

„Dabar teatre reikia būti atsisukus į visas kryptis, kad nieko neįžeistum. Bet teatras neturi būti tiek išlankstytas, kad tiktų visiems“, – sako aktorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Rasa Samuolytė. Kaip ji vertina šiandienos teatro galimybes šokiruoti? Kokių prietarų prieš premjeras laikosi žinoma aktorė? Kaip Rasa Samuolytė šioje profesijoje saugo savo emocinę sveikatą? Ar ją dar geba nustebinti režisieriai, kurių pastatymuose vaidina ne pirmą, ne antrą ir net ne trečią kartą? Ką menininkė, nacionaline premija įvertinta už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą, laiko įtikinti gebančiu aktoriumi? Ved. Indrė Kaminckaitė

Dramaturgas, režisierius, aktorius Aleksandras Špilevojus teigia, kad storytellingas kviečia tiek pasakotoją, tiek klausytoją aktyviam dialogui, tai verbalus ir neverbalus bendravimas su žmogumi. Naudojant storytellingo įrankį, teatre istorijos pasakojamos pasitelkiant ne tik aktorių vaidybą, bet ir, pavyzdžiui, scenografiją, šviesą, muziką ir kitus elementus. Anot Aleksandro, ilgą laiką storytellingą savo kūryboje jis taikė intuityviai, bandymų būdu pažindinosi su šiuo įrankiu, o nuosekliai jo galimybes tyrinėti pradėjo doktorantūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu. Su menininku susitikome jam metų pagaiboje apsigynus disertaciją apie storytellingą. Ved. Indrė Kaminckaitė

Tik visiškas idiotas nekopijuotų vieno geriausių aktorių – apie jam ir kitiems Valentino Masalskio išugdytiems aktoriams lipinamą masalskiukų, mokytojo kopijų etiketę sako Paulius Pinigis. Su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriumi ir režisieriumi aptariame jo kūrybinį kelią, sąmoningą pasirinkimą mažinti savo kaip aktoriaus krūvį ir leistis į režisūrinius ieškojimus. Kalbamės ir apie Pauliaus darbą su vaidybos ir režisūros studentais Klaipėdoje, patirtį su būsimus režisierius mokančiu Arpadu Schillingu, kuris šiemet uostamiestyje surinko savo studentų kursą ir tapo pirmuoju užsienio teatralu, vadovaujančiu režisierių kursui Lietuvoje. Kas, anot Pauliaus, ateityje laukia teatro mokyklos Klaipėdoje, dabar taip tampriai siejamos su Valentinu Masalskiu? Ved. Indrė Kaminckaitė

Dramaturgė ir aktorė Kristina Marija Kulinič praėjusią savaitę su teatru „No shoes“ ir režisiere Ieva Jackevičiūte išleido spektaklį apie disleksiją „Pasistengiau“ 10-14 metų jaunimui. Pasak kūrėjos, disleksija paplitusi tarp menininkų, nes disleksikai yra kūrybingi žmonės. Kūrėja taip pat yra parašiusi pjesių apie 30-mečių jaučiamą neišsipildymo būseną, karą Ukrainoje, kolonializmą, netgi „Sodrą“. Ir šias temas pristatinėja skirtingo amžiaus žiūrovams. Kaip iš pirmo žvilgsnio keistokos temos ar idėjos atsiduria dramaturgės akiratyje? Ved. Indrė Kaminckaitė

Savaitgalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Gintarės Minelgaitės, dr. GoraParasit performatyvaus spektaklio „Snieguolė“ premjera. Tai šiuolaikinė Brolių Grimų pasakos interpretacija, kurioje dr. GoraParasit siekia apmąstyti ledynų ekologiją, klimato krizę, daugiakalbystę, migraciją, neapykantą ir socialinių lyčių dinamiką. Šis įvykis Kauno teatrui atnešė išskirtinai ryškių, stiprių ir prieštaringų žiūrovų reakcijų. Po pirmosios premjeros dienos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasirodė įvairių pasipiktinimo žinučių – kai kurie apgailestavo, kad nusprendė spektakliui suteikti šansą ir po pertraukos neišėjo, kiti teigė, jog suterštas puikių spektaklių turinčio teatro vardas, radikalesni atsiliepimai bylojo apie patirtą moralinę žalą žiūrint „gėjų propagandą“. Kaip į tokius pirmuosius atsiliepimus reaguoja režisierė Gintarė Minelgaitė? Kokį ryšį užsienyje gyvenanti kūrėja jaučia su Lietuvos auditorija? Su kokiais mūsų visuomenės socialiniais prietarais ji nori kovoti savo kūryba? Ir kaip po šios patirties pasikeitė nepriklausoma mėgstančios būti menininkės santykis su valstybiniais teatrais? Ved. Indrė Kaminckaitė

„Aktoriumi tapti niekada nevėlu“, – sako Elžbieta Latėnaitė, kuri prieš kelis mėnesius nusprendė pasidalyti savo žiniomis ir sukaupta patirtimi su norinčiais pasimokyti vaidybos. Aktorius Arūnas Sakalauskas panašia veikla jau užsiima daugiau nei metus – praėjusių metų rudenį jis įkūrė savo teatro studiją. Kas skatina veiklos nestokojančius aktorius pradėti vaidybos mokyti kitus, ne profesionalius ir profesionaliais aktoriais dažnai nenorinčius tapti žmones? Kokia tokių vaidybos užsiėmimų nauda juos lankantiems, kas slypi po neretai iš pažiūros šabloniškomis frazėmis apie geresnį savęs pažinimą ar baimių įveikimą? Apie teatro užsiėmimus vaikams ir jaunimui taip pat pasakoja režisierius Gildas Aleksa. Ved. Indrė Kaminckaitė

„Senatvė – tai privilegija“. „Senatvė – tai anomalija“. Taip viena su kita nesutaria Daivos Čepauskaitės pjesės „Kai mes būsim jauni“ veikėjos. Pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatęs Aleksandras Špilevojus jau ne pirmą kartą teatre plėtoja senatvės, senyvo žmogaus santykio su pasauliu temas. Koks yra seno žmogaus (kūrėjo, žiūrovo) santykis su teatru? Ar teatre jaučiama amžizmo problema? Pokalbis su dramaturgu ir režisieriumi Aleksandru Špilevojumi, aktoriumi Vytautu Anužiu, aktore Vilija Grigaityte, Klaipėdos dramos teatro vadovu Tomu Juočiu. Ved. Indrė Kaminckaitė