Advertise on podcast: Laikas kultūrai

„Architektas turi suprasti, kaip gyvena žmonės, kaip jie jaučia erdvę, kaip skraido paukščiai ir laksto vaikai“,- sako architektas, urbanistas Romas Gailius, keturis dešimtmečius kuriantis ir analizuojantis Klaipėdos architektūrą. Koks yra miestas šiandien ir kokia bus Klaipėda po kelių dešimtmečių? Kodėl miestas niekaip nesugeba atverti marių gyventojams, o urbanistai atsitrenkia į nepajudinamą uosto sieną? Kodėl netvarkomi istoriniai pastatai ir kaip į uostamiestį ateina naujoji architektūra? Apie visa tai - pokalbis su architektu Romu Gailiumi susėdus ant Dangės krantinės. Ved. Jolanta Kryževičienė

Kas yra institucija? Kur yra institucinio rūpesčio ir žmogaus individualumo ribos? Žmogus institucinėje sistemoje yra tik kodas, tai kam rūpi jo vertybės, norai ar galimybės? Šiuos klausimus naujoje parodoje „Kodas: aš esu“ kelia menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Gležni našlaičių žiedlapiai ir lipnia juosta tarsi surakinta akinančiai mėlyna drobė taip pat yra kodai. „Mums rūpėjo, ką daro institucija su žmogumi ir kokios trauminės patirtys lieka“,- sako menininkai ir parodo savo rankas, ant kurių - penkių taškų tatuiruotė. Ką ji reiškia, kas užkoduota parodoje - pokalbyje su Algirdu ir Remigijumi Gataveckais. Ved. Jolanta Kryževičienė

Pasitikdama Prezidento Valdo Adamkaus 100- metį, leidykla Tyto alba išleido dvi knygas, kurios susipina į vieną – vienos šeimos, vienos tautos ir mūsų valstybės istoriją. Tai fotobiografija „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“, kurios sudarytoja Raminta Jonykaitė ir „Gyvenimas po meilės ženklu“ - rašytojo, buvusio Prezidento referento Arno Ališausko pokalbiai su Alma Adamkiene. „Kartu pasirodančios šios dvi knygos atspindi poros gyvenimą. Kai galvojam apie Adamkus, galvojam apie juos abu“,- sako Raminta Jonykaitė. Daugybę beveik nežinomų faktų papasakoja Alma Adamkienė, kuri, pasirodo, buvo puiki vadybininkė ir mėgo vandens parašiutizmą. „Tai knyga apie tą patį gyvenimą, tą patį darbą, Apie meilę“,- sako Arnas Ališauskas. Ved. Jolanta Kryževičienė Nuotrauka Almos ir Valdo Adamkų asmeninio archyvo

Skulptorė Dalia Matulaitė visą savo gyvenimą kūrė svarbius savo genties, savo šalies istorijos atminimo ženklus. Tikslus ir drąsus kalto kirtis akmenyje iš užmaršties iškėlė didžiųjų valstybės vyrų ir moterų, mitų ir pasakų herojus. „Stumbras“ Kauno Ąžuolyne, „Aušra“ Šiauliuose, „Šventvakarių Ėvė“ Priekulėje, trys skulptūros Klaipėdos Mažvydo parke ir „Neringa“ mieste, Rūdininkų skvere Vilniuje ant skrynios sėdi „Seserys“, vadinusios save rašytojos Lazdynų pelėdos vardu. „Nedaug turime menininkų, kurie būtų taip pilietiškai ir valstybiškai angažuoti. Galingi jos darbai liudijo tikros didmoterės užmojus,“ - sako menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Paskutinioji ciklo „Mohikanai“ laida, skirta skulptorei Daliai Matulaitei. Ved. Jolanta Kryževičienė Galerijos Kunstkamera nuotr.

"Kai kuriuos savo atspaudus esu dovanojęs, Bet kai kurių negaliu dovanot, ypač intymiųjų, nes „Tolių vaizdai“ yra kaip mano malda. Žolynų ciklą siūlė pirkti Pietų Korėjos muziejaus direktorė. Sakau, negaliu parduoti, nes liksiu labai neturtingas. Noriu, kad svarbiausi darbai liktų Lietuvoje“,- sako vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos menininkų, fotografas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Kunčius. Senajame šeimos bute, kuriame dabar fotografas gyvena vienas, gausybė albumų, fotoaparatų, autorinių nuotraukų atspaudų. Gal atsitiktinai Algimantas Kunčius atsiverčia albumą „Susitikimai praeitame šimtmetyje“ ir pradeda pasakoti daugybę istorijų apie susitikimus, žmones, apie mūsų laiką. Laidos autorė Jolanta Kryževičienė Algimanto Kunčiaus autoportretas su pirmuoju fotoaparatu Leica

Praėjo 150 metų nuo vieno žymiausių menininkų - dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gimimo. Dažniausiai jį prisimename kaip romantiškų Lietuvos peizažų kūrėją. Kodėl atrodytų tokie paprasti, realistiniai, tradiciniai vaizdai ligi šiol jaudina žiūrovus, o kolekcininkai už įspūdingas sumas perka jo paveikslus? Kokiomis klišėmis apaugusi ši asmenybė, įspūdingai prisidėjusi prie nepriklausomos valstybės kūrimo? Kaip elitinei Žmuidzinavičių šeimai pavyko išvengti sovietmečio represijų? „Kai ateiname į erdvę, kurioje mus pasitinka dailininko Žmuidzinavičiaus peizažai, mes atpažįstame vaizdus. Tai kiekvieno lietuvio DNR - mes esame gamtos žmonės“,- sako Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė, menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė. „Didžiųjų tapybos autoritetų aplinkoje Žmuidzinavičius nebuvo laikomas stipriu menininku, nebuvo priimtas. Bet buvo absoliučiai priimtas publikos ir turėjo didžiulį pasisekimą“,- sako dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė. Laidos autorė Jolanta Kryževičienė. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus archyvo nuotrauka.

„Visą gyvenimą galvojau apie Kauną. Kas yra miestas? Na, ne vien daugiabučiai, ne vien maximos. Tai ir žiemos uostas, kranai, pauzės, skverai, pakrančių alėjos. Miestas yra visa ko įvairovė, civilizacijos viršūnė. Bet svarbiausia - Kaune nėra miesto vizijos“, - sakė Jurgis Rimvydas Palys, architektas, urbanistas, pedagogas, aistringas akvaurbanistas ir vizionierius, machinų kolekcininkas ir Kaunui atsidavęs patriotas. Kokios buvo svarbiausios Jurgio Rimvydo Palio idėjos, kodėl jo projektai ir vizijos nebuvo priimtos Kauno, kodėl jis pats buvo išstumtas iš aktyvaus miesto kūrimo procesų pasakoja architektas Audrys Karalius ir architektūrologas Almantas Bružas. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Kalbant apie sovietinį laikotarpį neteisingai sutapatinama oficialioji kultūra su kultūros visuma. Didžioji dalis buvo tai, ką aš vadinu nepavergtąja kultūra. Ją kūrė žmonės, kurie prisitaikė, bet niekada nesusitaikė“,- taip 2008 metais sakė Vanda Zaborskaitė. Lietuvos literatūros kritikė, eseistė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė. Literatūrologė, kuri per didįjį Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros valymą 1961 metais su kolegėmis buvo pašalinta už nacionalistinių nuotaikų kurstymą ir marksizmo revizionizmą. Mokslininkė, kuriai rūpėjo ne tik literatūra, estetikos problemos, bet ir švietimo ateitis, todėl kartu su Meile Lukšiene atkūrus nepriklausomybę siekė reformuoti sovietinės mokyklos sistemą, kūrė tautinės mokyklos programą. Profesorę laidoje prisimena ją puikiai pažinojusi Meilės Lukšienės dukra, kultūros istorikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė. Ved. Jolanta Kryževičienė Zenono Baltrušio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Kalbėti apie buvusį rūmų meną yra nonsensas. Čia reikia piktybiškai nežinoti lietuviško kinematografo“,- viename interviu sakė kino režisierius, scenaristas Vytautas Žalakevičius, talentingas profesionalas, kurio filmai įėjo į Lietuvos kinematografijos aukso fondą ir kartu sulaukia aštriausios kritikos dėl neva nutylėtos tiesos ar konformistinės traktuotės. Laidoje skamba 1994 metais Izoldos Keidošiūtės interviu su Vytautu Žalakevičiumi. Režisierių prisimena Laimonas Tapinas, Juozas Budraitis, Kostas Smoriginas, Laimonas Noreika. Apie bendrą darbą Lietuvos kino studijoje, režisieriaus filmų kodus pasakoja kinotyrininkė, festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir vadovė dr. Gražina Arlickaitė. Laidos autorė Jolanta Kryževičienė Audriaus Zavadskio nuotr.

Viena unikaliausių, paslaptingiausių poečių, savo eilėse keliavo ne sodžiaus takeliais, o klaidžiojo miesto skersgatviais ir stebėjo bažnyčių bokštus, gėrė kavą kukliose sovietmečio kavinukėse. Juditos Vaičiūnaitės poezijos moteris – laisva, vieniša, o jos švelnus lyrizmas persmelktas iš istorijos gelmių ateinančio tragizmo ir pasaulio kultūros ženklų. Atėjus Juditai Lietuvos literatūroje įvyko lūžis - teigė jos bendraamžiai Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis. Tačiau šiandien jos vardu pavadintas tik dulkėtas keliukas miesto pakrašty, o paminklu tapo lapų skėtis prie šv. Kotrynos bažnyčios. „Pasakyti, kad tai buvo miesto poetė, per seklu. Tai buvo kalbos virtuozė, per kurią atsiskleidė labai gilus turinys“ – sako LLTI šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, poetės raštų rengėja dr. Gintarė Bernotienė. „Mama buvo labai stiprus, švarus žmogus. Kaip ir jos dėdės, dar buvo prieškario karta, idealistai, dirbę Lietuvai“- prisimena poetės dukra dailininkė, popieriaus restauratorė Ula Vaičiūnaitė. Ved. Jolanta Kryževičienė Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

„Teatras yra dvasinė akademija, nieko bendro neturinti su bizniu ir tuščiomis linksmybėmis“,- sakė legendinė Lietuvos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė. Lygiai tris dešimtmečius dirbusi Kauno dramos teatre aktorė išėjo iš teatro, palikusi žiūrovų atminty legendinius vaidmenis: Barborą Radvilaitę to paties pavadinimo Jono Jurašo spektaklyje, Ūbienę - Jono Vaitkais spektaklyje „Karalius Ūbas“ ir Fru Solnes, to paties režisieriaus spektaklyje „Statytojas Solnesas“, misis Gibs Gyčio Padegimo spektaklyje „Mūsų mietelis“, Ulijoną Jono Juraš unikaliame spektaklyje „Smėlio klavyrai“. Tačiau teatrologė Audronė Girdzijauskaitė teigia, kad Rūta Staliliūnaitė neišnaudojo visos savo kūrybinės galios, neišvaidino visų trokštamų vaidmenų. Ved. Jolanta Kryževičienė Augustino Pajarsko nuotr. iš Kauno valstybinio dramos teatro archyvo.

„Dažnai cituoju britų baleto kritiką, rašytoją Arnoldą Haskellį, kuris dar nepriklausomoje Lietuvoje pasakė, kad Kaunas nėra provincija, nes tokia maža ir neturtinga šalis savo biudžeto dalį skiria rimtam menui - operai ir baletui. Visada prisimenu ir norėčiau, kad visos mūsų vyriausybės prisimintų“,- sakė Lietuvos baleto legendinė solistė, dėstytoja, kritikė Aliodija Ruzgaitė. „Tais pilkais laikais tai buvo ypatingai ryški asmenybė. Ji traukė žmones, į ją norėjosi lygiuotis. Mes visada jautėme jos rūpestį ir šilumą“,- prisimena buvusi mokinė, dabartinė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus klasikinio šokio mokytoja, klasikinio šokio metodinės grupės pirmininkė Deimantė Karpušenkovienė. Ved. Jolanta Kryževičienė

Marcelijus Teodoras Martinaitis. Šiais metais balandžio 1-ąją dieną sukako lygiai 90 metų, kai Raseinių rajone Paserbentyje gimė vienas ryškiausių, unikaliausių Lietuvos poetų, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio vadovų, Vilniaus universiteto dėstytojas Marcelijus Martinaitis. Ir jau 13 metų, kai be paties poeto kalbame apie jo sukurtą keistuolį Kukutį, apie eilėraščius, kuriuose aptinkame skausmingą, bet neišvengiamą lietuvio perėjimą iš kaimo kosmoso į miesto civilizaciją, iš archajinės ramybės į trikdantį šiandienos chaosą. Laidoje skamba archyviniai pokalbių su poetu įrašai. Marcelijų Martinaitį prisimena jo buvęs studentas poetas Rimvydas Stankevičius. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Gyvenimas teatre - tai būti užimtam, vaidinti. Tai yra esmė. Tačiau man teatre viskas patinka, ir scenoje dekoracijas statyti, ir vairuot automobilį, ir vaidint“,- sako šešis dešimtmečius Jaunimo dramos teatre vaidmenis kuriantis aktorius Saulius Sipaitis. Vaidmenys pirmuosiuose Lietuvoje muzikiniuose spektakliuose „Ugnies medžioklė su varovais“ ir „Meilė ir mirtis Veronoje“, Antanas Šatas Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“ ir Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona“, Oktavas legendiniame spektaklyje „Skapeno klastos“ - tai tik maža dalis iš daugiau kaip penkiasdešimties vaidmenų sąrašo. Apie šeimos istoriją, teatrą, poeziją, kolegas ir nuotykius - pokalbis su aktoriumi Sauliumi Sipaičiu. Ved. Jolanta Kryževičienė Lauros Vansevičienės nuotr.

Mohikanai. Pirmoji ciklo laida. Gytis Lukšas - vienas žymiausių, unikaliausių Lietuvos kino režisierių, kurio filmai „Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Duburys“ tapo mūsų kino aukso fondu. Režisieriaus filmuose net aktoriai-žvaigždės norėdavo suvaidinti kad ir epizodinius vaidmenis, nes Gytis Lukšas visada mokėjo išklausyti, pamatyti ir atskleisti dar nematytus talento bruožus. Tokie buvo A. Masiulio, V. Mainelytės, V. Masalskio vaidmenys. Kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė sako: „Režisierius gal nesukūrė kelių filmų, kurių labai norėjo, bet nesukūrė nė vieno filmo, kuris tarnautų valdžiai ar ideologijai“. Kodėl nuo 2009 metų Gytis Lukšas nesukūrė nė vieno filmo, nors svajojo ir turėjo scenarijų? Pokalbis su Aukse Kancerevičiūte ir archyviniai įrašai su Gyčiu Lukšu. Ved. Jolanta Kryževičienė