Advertise on podcast: Bernardinai.lt pokalbiai

„Visą tą laiką buvau ne šiaip stebėtojas – aktyviai dalyvavau Ukrainos gyvenime. Kai buvau Donbase, kartu su ukrainiečiais dalyvavau įvairiuose procesuose. Kai pakliuvau į okupaciją ir vėl pamačiau rusų kareivius su automatais, dar kartą suvokiau, kad čia baimei ne vieta, reikia dirbti, reikia padėti“, – pasakoja politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Politologo teigimu, reikia pagyventi, kad suvoktum, ką ukrainiečiai išgyvena, kaip jie vertina ir jaučia karą. Taip pat, pasak A. Medalinsko, ukrainiečius glumina Vakarų vangumas teikiant karinę paramą su agresoriumi kovojančiai šaliai. Jį stebina kai kurių šalių pareiškimai, kad jie neva aktyviai stebi įvykius Ukrainoje. O reikia ne aktyviai stebėti – čia juk ne šou, o aktyvinti pagalbą. Komentuodamas dabartinę situaciją Rusijos ir Ukrainos kare, A. Medalinskas teigė, kad padėtis labai sunki: „Sunki dėl to, kad gerai parengtų, labai motyvuotų Ukrainos karių, karininkų branduolys yra labai pažeistas: daug žuvusiųjų, daug sužeistųjų. Optimizmą nebent kelia faktas, kad Ukrainos kariuomenė dar turi rezervų, ji palaipsniui pasipildo mobilizuotaisiais. Tačiau tai nėra profesionalūs kariai, kokie buvo prieš dvejus metus, kai Rusija rengė šią plataus masto agresiją. Antras dalykas – nors Vakarų ginkluotė per tuos dvejus metus jau pradėjo pasiekti frontą, dabar kaskart vis labiau jaučiamas jos stygius, pradedant nuo artilerijos sviedinių, o šitas karas yra artilerijos karas. Dabar tas santykis yra vienas ir dešimt, dešimt šūvių iš Rusijos pusės ir tik vienas iš Ukrainos pusės. Tas santykis gali pasikeisti ir į dar blogesnę pusę. Trečias dalykas – tai visiškas sąmyšis Vakaruose ir nesugebėjimas duoti atsakymo, kada vėl gali atsirasti galimybės pakankamai adekvačiai siųsti karinę pagalbą į Ukrainą. Kai sakau „adekvačiai“, turiu galvoje, kad būtų bent jau panašu į tai, ką daro Rusija. Dabar fronte pralošiama pagal įvairius parametrus. Kalbu apie ginkluotę. Aišku, ukrainiečiai laimi motyvacija, pasiryžimu, negailėdami savo sveikatos ir gyvybės. Tai iš tikrųjų labai žiauru, bet visais kitais dalykais... F-16 naikintuvai dar tik turėtų atkeliauti, toliašaudės raketų ginkluotės taip pat nėra, o dar iš Vakarų pusės buvo ribojamas nuotolis, kokiu atstumu ji gali šaudyti. Ryškėja problemos ir dėl priešraketinės ginkluotės. Prieš kurį laiką, gavus „Patriot“, „Airi“ sistemas, Ukrainai pavyko uždengti bent dalį miestų ir strateginių taškų, o dabar, panašu, ir čia gali pradėti jaustis stygius. Vadinasi, priešo taikiniais gali tapti taikūs miestai, infrastruktūros, energetikos objektai ir visa kita. Padėtis iš tiesų yra labai sudėtinga.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/a-medalinskas-ukrainiecius-glumina-vakaru-vangumas-teikiant-karine-parama-su-agresoriumi-kovojanciai-saliai/.

II gavėnios sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_gav02_s.html Garbė Jėzui Kristui! Šiandien antrasis gavėnios sekmadienis ir skaitome ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų 9-ojo skyriaus apie Jėzaus Atsimainymą. Kokia žinia šitoje ištraukoje? Mano supratimu, yra labai svarbūs Tėvo žodžiai: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Taigi, kaip mes girdime Jėzų ir kiek mes Jo klausomės? Paskaitykime ir pasižiūrėkime, kas šitoje ištraukoje minima. Prasideda šitaip: „Anuo metu [po šešių dienų] Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mk 9, 2). Iš tos pačios Evangelijos ankstesnio skyriaus mes žinome, kad tos šešios dienos buvo Pilypo Cezarėjoje, kur Petras išpažino Jėzų kaip mesiją, gyvojo Dievo Sūnų. Tada, kai Petras tai išpažino, Jėzus jam pasakė, kad tai jam apreiškė ne kūnas ir kraujas, o Tėvas, esantis danguje. Taip pat prisimename, kad Petras, kai Jėzus pasakė, jog jam reikės kentėti, iš karto puolė ginčyti, kad to neturėtų įvykti, ir kaip Petras buvo pamokytas. Tarsi, galima sakyti, Jėzus mato, kad mokiniai nesupranta, ką Jis jiems sakė. Tačiau Jis maloningas, Jis jų nebara, tiktai sudraudžia Petrą ir vis dėlto jį pasiima ant kalno kartu su Jonu ir Jokūbu. Jėzus dovanoja jiems išskirtinę dovaną – parodo savo dieviškąją esybę. Nuo to reginio mokiniai beveik apanka, jie krenta prieš jį ir labai džiaugiasi buvimu šalia. Jėzus visada mums pirmiau dovanoja, o paskui moko. Prisiminkime ištrauka iš Evangelijos pagal Joną aštuntojo skyriaus pradžios, kuomet žydai atveda Jėzui nusidėjėlę ir klausia, ką su ja daryti. Tada Jėzus jiems pasako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Ir jie visi pasitraukia. Moteriai Jėzus pasako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Jėzus dovanoja jai visas buvusias kaltes, o paskui dar ir pamoko. Taigi mes matome, kad Jėzus mokiniams duoda dovaną, ir tada išgirstame esminį Tėvo kreipinį į juos: „klausykite jo!“. Jėzus, parodydamas savo dieviškąją prigimtį, kviečia mokinius žengti pasikeitimo keliu. Graikiškas žodis „metamórfōsis“ pažodžiui reiškia „pakeisti formą“, o įsigilinus į reikšmę – „žengti tolyn, anapus formos, anapus ribų“. Jėzus visada mus kviečia: „kelkimės į kitą pusę“, „eikime toliau iš čia“... Jėzus mus veda pasikeitimo keliu. Mokiniai išgirsta Tėvo žodžius – tai yra antras ir paskutinis kartas Evangelijoje pagal Morkų, kada Tėvas kreipiasi Iš dangaus. Pirmąjį kartą jis kreipėsi į Jėzų po krikšto Jordane, o dabar kreipiasi į mokinius, kad ir mes klausytume. Jėzaus mokiniai mato vien tik Jėzų. Ar tai reiškia, kad jie nieko kito nematė? O galbūt, kaip sakė mokytojas Eckhartas – jie visame kame matė vien tik Jėzų. Jų žvilgsnis buvo perkeistas, ir žiūrėdami į visa tai, kas juos supa, į visą kūriniją – jie visur atpažįsta Jėzų. Pasikeitimu mums yra labai daug pažadėta ir pasakyta, kad būtume vis nauju kūriniu. Evangelijoje tai daug kartų kartojama. Šita scena baigiasi labai įdomiai – kai Jėzus su mokiniais jau leidžiasi nuo kalno, sako, kad jie niekam nesakytų, ką matė. Mokiniams tai buvo labai keista, nors jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia prisikelti iš numirusiųjų. Taigi klausimas jiems liko, ir jie dar neturėjo atsakymo. Dar turėjo praeiti daug laiko, kol įvyks Sekminės. Svarstant apie tai, man suskamba, ką garsus poetas Raineris Marija Rilkė parašė jaunam poetui, kuris kreipdavosi su įvairiausiais klausimais kaip kurti, kaip gyventi... R. M. Rilkė jam labai gražiai pasakė: „Jūs keliate daug klausimų, į kuriuos kartais labai sunku atsakyti. Gyvenkite dabar klausimais, tuomet galbūt pale

„Putiną gali sustabdyti tik Ukraina. Šiandien Ukraina yra ta valstybė, kuri ginasi pati ir kuri gina savo kaimynines šalis, įskaitant ir mus. Ji siunčia signalą Kremliui, kad jis nėra visagalis ir kad agresija nebūtinai pasiekia tuos tikslus, kuriuos diktatorius tikėjosi pasiekti“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia Rytų Europos studijų centro vadovas, politologas Linas Kojala. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. L. Kojala įsitikinęs, kad šiandien geriausia ir Vakarų šalių, ir pačių ukrainiečių investicija yra investicija į Ukrainos gynybą, į Ukrainos demokratinę ir vakarietišką ateitį, nes tai turės ilgalaikių padarinių. Deja, tai gali būti ir pasekmės: jeigu Ukrainai nepasiseks, jeigu agresorius pasieks savo tikslus, jo apetitas pradės kilti dar labiau. Kalbėdamas apie dabartinę Rusijos agresijos prieš Ukrainą situaciją, politologas tikina: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad Ukraina paneigė prognozes, kurios dominavo prasidėjus invazijai, – jog atsilaikyti pavyks vos kelias dienas, kelias savaites, na, geriausiu atveju – kelis mėnesius. Šiandien galime konstatuoti, kad Ukraina toliau ginasi, toliau tai daro kaip valstybė, ne partizaninį karą kariaudama, bet turėdama kariuomenę, visas kitas veikiančias institucijas. Ir tai savaime yra didelis pasiekimas. Vis dėlto antrąsias karo metines mes sutinkame, ko gero, mažiau optimistiniame fone – todėl, kad vis dar apie 18 proc. Ukrainos teritorijos yra okupuota, ir panašu, jog šiais metais iniciatyvą fronte turės agresorius. Tai nebūtinai reiškia, kad jam pavyks pasiekti reikšmingus proveržius, tačiau bet kuriuo atveju tikėtis, jog Ukrainai šie metai galėtų reikšti esmingą žingsnį į priekį, išstumiant okupacines pajėgas, yra gana sunku.“ Kodėl ne tik JAV, bet ir Europos Sąjungai taip sunkiai sekasi priimti sprendimus dėl karinės pagalbos Ukrainai? „Manyčiau, telkiant paramą kovojančiai Ukrainai, Vakarams trūksta politinės lyderystės. Vis dėlto parama Ukrainai visuomenėse išlieka gana didelė. Be abejo, yra svyravimų. Vakarų Europoje nuogąstaujama dėl kitų problemų, kurias reikia spręsti. Tokių diskusijų vyksta Jungtinėse Valstijose. Visgi, jeigu yra stipri politinė lyderystė, tuomet tie sprendimai tikrai įmanomi. Juo labiau kad parama Ukrainai nėra tokia jau palyginti didelė. Pavyzdžiui, 2021–2023 metais, kad kompensuotų išaugusius energetikos kaštus, Europos Sąjungos valstybių vyriausybės priėmė sprendimus, kurių vertė buvo apie 540 mlrd. eurų siekiant kompensuoti šias netektis. Parama Ukrainai šiuo metu siekia apie 140 mlrd. eurų. Vadinasi, yra tikrai realios galimybės kilti aukštyn ir parodyti Ukrainai, kad ji nėra viena“, – aiškina L. Kojala. Paprašytas pasvarstyti, kokį poveikį telkiant Rusijos opozicijos jėgas dabartiniu metu gali turėti Aleksejaus Navalno našlės Julijos Navalnajos pareiškimas, kad ji tęs vyro vykdytą veiklą, politologas teigia, kad padėtis labai sudėtinga. „Navalnas išties buvo charizmatiškas lyderis, toks, kuris sugebėjo patraukti milijonų Rusijos ir ne tik Rusijos gyventojų dėmesį savo dokumentiniais filmais apie korupciją, apie Kremliaus savivaldžiavimą, apie tai, kaip sistema naudojasi Rusijos turimais ištekliais ir pan. Tokių lyderių, tokių ryškių veikėjų, kurie oponuotų Vladimirui Putinui, kad ir kaip vertintume paties Navalno geopolitines vizijas, Rusijoje nebuvo ilgą laiką, ir pakeisti jį bus be galo sunku. Taip, jo žmona, ko gero, tęs veiklą. Mes matėme, kad jie iki šiol veikė kaip tam tikras tandemas. To tandemo vienos iš ašių, deja, nebėra šiame pasaulyje, tad akivaizdu, tikėtis, kad tie rezultatai bus efektyvūs, ypač dabartinėje situacijoje, kai Kremliaus sistema naudoja visas įmanomas priemones suvaržyti bet kokį protesto potencialą, yra labai sudėtinga“, – sako L. Kojala. Daugiau: www.bernar

Kunigas Robertas Urbonavičius pasakoja, kodėl, artėjant vienoms gražiausių katalikiškų švenčių – šventosioms Velykoms, tikintiesiems vis primenama gavėnios esmė ir prasmė. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Tokia jau žmogaus prigimtis – kad jam reikia kartais kai kuriuos dalykus priminti. Yra įvairios šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, – kai šventi, tenka kai ką ir prisiminti, ir priminti. Per liturginius metus – taip pat, – sako kun. R. Urbonavičius. – Tie įvykiai jau seni: Kristus antrą kartą nekentės ir antrą kartą neprisikels, tačiau mes, minėdami tuos įvykius, tarsi juos išgyvename. Bažnyčia gyvena pagal tą patį principą. Įsteigdama šį laikotarpį, primindama, kas yra gavėnia, ji padeda mums tai išgyventi nauja dvasia. Tarsi aš vėl esu ten, Golgotoje, prie kryžiaus, esu prie tuščio Kristaus kapo ir vėl galiu patirti prisikėlimo džiaugsmą. Tas priminimas mums yra natūralus dalykas.“ Jauniems žmonėms, žengiantiems tikėjimo keliu, daug ko reikia pasimokyti ir gerai išmokti. O ką galima pasakyti apie vyresniuosius? Ar jie tiesiog yra pamiršę kai kuriuos dalykus, ar juos tiesiog nelabai išmano? „Visi mes žmonės, niekas nestovime vietoje. Auga mūsų amžius, supratimas, keičiasi ir situacijos. Tai, ko išmokome vaikystėje, vyresniame amžiuje galbūt jau nebetinka. Reikia suprasti, kad būna labai įvairių žmonių. Tai iliustruoja ir nugirstas anekdotas: močiutė eina išpažinties ir sako: neklausiau mamos ar tėvelio, nors ta mama ar tėvas jau prieš kokius 50 metų numirė... Taigi mes nestovime vietoje, ir ta mūsų kelionė tikėjimo keliu – ar tau būtų 20, ar 75-eri – suteikia galimybę surasti kažką naujo tikėjime. Sunku, kai žmogus yra prisirišęs prie praktikų, kurias išmoko vaikystėje, ir tą patį daro visą gyvenimą, į nieką nenori pažvelgti naujai. Sako, taip mokė ir liepė daryti seneliai, tėveliai, ir aš taip darau. Viena reikia suprasti – kad keičiasi laikai, keičiuosi aš, taigi, kad ir kokio amžiaus būtume, labai svarbu pažvelgti, kur aš esu, ką man Dievas kalba šiandien, o ne ką kalbėjo, kai buvau vaikas, paauglys“, – sako kun. R. Urbonavičius. Kalbėdamas, kaip gavėnios metą reikėtų mums išgyventi, kad tyra siela, atvira širdimi pasitiktume Kristaus prisikėlimą, dvasininkas konstatuoja: „Nuo pat gavėnios atsiradimo pradžios (IV–V a.) dviračio išradinėti nereikia. Dauguma mūsų tikėjimą išpažįstančių žmonių žino, kad yra trys gavėnios stulpai: pasninkas, malda ir geri darbai. Taigi tuos dalykus ir reikia gavėnios metu pasistengti atrasti. Aš mėgstu kartoti: jeigu mus dieną kas nors nufilmuotų ir vakare duotų peržiūrėti, mes pamatytume, kiek laiko praleidžiame tuščiai. Jeigu bent dalį to tuščio laiko būtume skyrę maldai, Dievui – mūsų dvasinis gyvenimas būtų kitoks.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .

Jau dvidešimt metų esame kartu, mieli dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojai, klausytojai, žiūrovai. Nuoširdžiai ačiū jums visiems – ir už palaikymą, bičiulystę, bendramintiškumą, ir už kritines pastabas, kitokią nuomonę. Jūsų visų dėka nesiliaujame augti ir krikščioniškai liudyti meilę, tikėjimą, viltį. Prisimindamas tą laiką, kai 2004-ųjų vasario pabaigoje brolių pranciškonų iniciatyva įkurtas interneto dienraštis „Bernardinai.lt“, kunigas Astijus Kungys OFM sako, kad anuomet tokia mintis gimė svarstant, kaip šiuolaikinėmis priemonėmis – būtent internetu – pasiekti kur kas platesnę auditoriją nei vien tą, į kurią kreipiamasi pamokslais bažnyčioje. Kun. A. Kungį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Atėjo mintis kurti tokį portalą, kuris atspindėtų šiandienio žmogaus poreikius ir troškimus. Mintis, kad mes kartu su Dievo palaiminimu keliautume būtent tokia kryptimi. Juk Bažnyčia yra visuotinė, ji aprėpia visą žmogaus gyvenimo įvairovę. Visa tai buvo pirmasis postūmis, kad negalime atsiskirti ir užsidaryti vien tiktai šventoriuje arba bažnyčiose – mes turime išeiti į laisvę, turime išeiti į visuomenę. Ir tas išėjimas turi vykti naudojant šių laikų informacines priemones“, – krikščioniško dienraščio „Bernardinai.lt“ pradžią prisimena vienas jo steigėjų kun. A. Kungys OFM. Dvidešimtmečio proga brolis pranciškonas linki tikėjimu ir meile visiems drauge susitikti viltyje. Tapti geresniems ir gailestingesniems, ypač nesutarimų akivaizdoje. Ir iš visos širdies dėkoti Dievui už gražų nuotykį, kuris 20 metų būrė ir buria labai gražią bendruomenę Lietuvoje ir už jos ribų. [...] Ši mintis mums padėjo suprasti, kad svarbu ne vien tik pamokslas ir kalbėjimas žmonėms, kurie ateina į bažnyčią, kad svarbu kalbėti ir tiems, kurie naudoja šiuolaikines priemones. Tuo metu kilo mintis būtent apie internetą – kad galime pasiekti daugiau žmonių ne tik Vilniuje, visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Atsiminkime laikotarpį – 2004-ieji. Ruošėmės įžengti į Europos Sąjungos bendruomenę, taip pat daug žmonių buvo išvykusių iš Lietuvos, iš tiesų buvo masinis išvažiavimas, Lietuvos tuštėjimo metas. Ir tuos žmones reikėjo pasiekti lietuvių kalba ir kalbėti apie mums visiems svarbius dalykus. Taigi internetas buvo vienas iš tokių paprasčiausių, mažai kainuojančių ir efektyviausių įrankių pasiekti žmogų – lietuvį bet kurioje mūsų planetos vietoje.“ Ar yra dalykų, kurių brolis pranciškonas Astijus pasigenda arba kurių turėtų būti daugiau ir dažniau? „Matot, per tą 20 metų iš tiesų buvo tam tikro bangavimo, – sako jis. – Pakildavom į platesnius vandenis, galėdavom pakilę matyti daugiau visokių įvykių, kartais pasitaikydavo ir nuosmukių. Tačiau visą laiką per tuos 20 metų buvo išlaikyti trys pagrindiniai dalykai: pirma – Evangelijos skelbimas, antra – kultūra, nes be kultūros iš tiesų net tikėjimas yra labai sudėtingas, nes kultūra – tai tikėjimo išraiška. Tai yra mano, kaip tikinčiojo, gyvenimo būdo išraiška. Ir trečias dalykas, kuris visada išlikdavo, – tai buvo mažutėliai, arba, kitaip tariant, socialiniai klausimai. O dabar, kai žvelgiu į „Bernardinus“, ypač pasikeitusius per pastaruosius metus, – kad vis daugiau į portalo turinį įtraukiama įvairių mūsų gyvenimo sferų. Tai ir kultūra. Ryški socialinė kryptis. Ir teologinė. Atsiranda ir politikos, bet svarbiausia – skleidžiamos ne kokios nors nušlifuotos ar kažkokios konkrečios partijos idėjos. Mes matome galimybę ir kitiems pasisakyti, – štai čia gimsta labai sveikas dialogas. Tarkime, pavyzdys dėl Justino Marcinkevičiaus. Buvo pateiktas platus įvairaus mąstymo žmonių pasisakymų spektras. Taigi tai mane džiugina – kad nesame vienpusiai.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .

Romualdas prisimena, kad pažintį su lošimais pradėjo dar būdamas studentas. Jis prisipažįsta, kad pajautęs lošimo skonį nebegalėjo sustoti. „Labai greitai ir anksti pajutau, kad galima išlošti. Buvo kažkokia šventė viešbutyje, o apačioje buvo lošimo įstaiga. Nuėjom ten pažaisti. Pirmadienį prabudęs pamačiau, kad turiu daugiau pinigų nei prieš tai. Tada man pasirodė, kad tai vienas iš būdų, kaip galima lengvai gyventi. Tačiau daugiau tokių kartų neprisimenu“, – sako jis. Vyras tikina, kad lošimo įstaigose daugiausia renkasi ne tie, kurie nori papramogauti, o tie, kuriems lošimas jau tapo gyvenimo dalimi: „Tie etatiniai sėdi nuolat. Kadaise buvau metams dingęs iš kazino, bet kai sugrįžau, čia sėdėjo tie patys žmonės.“ Pasak Romualdo, priklausomi žmonės lošti eina ne dėl pinigų: „Būdavo, kad ateinu į kazino, pastatau litų, gaunu kombinaciją ir po pusės valandos laimiu dešimt tūkstančių. Jei nebūčiau priklausomas, pasiimčiau tuos pinigus ir išeičiau. Bet tada ta para baigėsi ne tik praloštais dešimčia tūkstančių, bet ir savais pinigais. Čia ne dėl pinigų žmonės eina. Čia žmonės žaidžia. Pinigai tik šalia, o svarbiausia – azartas, adrenalinas.“ Vyras prisipažįsta – jo priklausomybė vystėsi labai greitai. O didžiausia problema tapo pinigų trūkumas ir skolos, privertusios jį kraustytis ne tik iš vieno miesto į kitą, bet ir į užsienį. „Mane spaudė skolos iš Kauno, vėliau ir iš Vilniaus, todėl bėgau į Airiją. Išvažiuoti padėjo tėvai. Prisiskolinau, kiek galėjau, nes neplanavau čia sugrįžti. Dubline pirmą savaitę pralošiau viską. Tėvai vėl man padėjo. Bet aš ir tuos pinigus pralošiau. Kurį laiką gyvenau Airijos gilumoje, kur nebuvo lošimo įstaigos. Tuo metu nelošiau, bet vartojau alkoholį. Lindo kitos priklausomybės. Išvažiavęs į Angliją ir prasimanęs pinigų, iš karto juos pralošiau. Svetur praleidau metus. Per tuos metus daug laiko praleidau ir gatvėje tarp įvairių žmonių“, – pasakoja jis. Romualdas sako, kad grįžus į Lietuvą kurį laiką pavyko nelošti, šiek tiek atsistoti ant kojų, susirasti žmoną. Vėl pradėjęs lošti skolas mėgino išpirkti viskuo, ką rasdavo namuose: „Tai buvo baisus gyvenimas. Iš namų viską nešiau į lombardą, pardaviau mašiną, palošęs grįždavau namo pasižiūrėti, ką dar galima išnešti.“ Šiandien Romualdas dėkingas tėvams už apmokėtas skolas. „Tokia buvo jų vestuvių dovana man. Šias skolas man pavyko jiems grąžinti per penkerius metus. Man atrodo, jei Lietuvoje nebebūtų lošimo įstaigų, žmonės kitose veiklose atrastų pramogą. Priklausomas žmogus nemoka lošti pramogaudamas“, – svarsto Romualdas. Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kol-losi-neegzistuoja-niekas-romualdo-kelias-vaduojantis-is-priklausomybes/. Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: [email protected]. www.asesubendruomene.lt.

I gavėnios sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_gav01_s.html Trumputė Evangelijos pagal Morkų ištrauka pačiai gavėnios pradžiai, kurioje pranešama apie tai, jog Jėzus buvo gundomas dykumoje keturiasdešimt dienų. Ne veltui pasakiau žodį „pranešama“, nes kitose Evangelijose šitas epizodas aprašomas plačiau ir perteikiamas dialogas tarp Jėzaus ir gundytojo. Evangelijoje pagal Morkų, vadinamoje kelionės, kelio Evangelija, kuri atrodo šiek tiek skubanti, šio dialogo nerandame, bet tose keliose eilutėse randame labai svarbius dalykus. Tose keliose eilutėse mes randame dvi triadas. Visoje Biblijoje – Senajame ir Naujajame Testamente yra mėgstami skaičiai, vienu ar kitu požiūriu išreiškiantys pilnatvę. Tai skaičiai 3 (trys), 7 (septyni), 12 (dvylika), 21 (dvidešimt vienas), kartais 24 (dvidešimt keturi). Šiandien mes skaitome, kad Jėzus buvo gundomas dykumoje 40 (keturiasdešimt) dienų paties šėtono. Pirmoji triada: „šėtono gundomas“, „buvo kartu su žvėrimis“ ir „angelai jam tarnavo“. Ką tai sako apie Jėzaus patirtį ir apie mus? Gundyti – tai yra bandyti patraukti žmogų nuo Dievo kelio įvairiais būdais, įvairiomis vilionėmis, pažadais, o kartais tiesiog prisiminimais. Vieni sako – Jėzus buvo tikras Dievas, kaip jį galima gundyti? Taip, bet Jis lygiai taip pat buvo ir tikras žmogus, ir Jis buvo gundomas. „Buvo su žvėrimis.“ Kas yra žvėrys? Žvėris Biblijoje dažnai yra laukinis plėšrus padaras. Lietuviškai taip pat žvėris yra žinduolis, dažniausiai turima galvoje, kad tai plėšrus žinduolis, neprijaukintas padaras, kuris mėgina užvaldyti žmogų arba net sunaikinti. Beje, iš Biblijos, Naujojo Testamento, mes taip pat žinome apie apokaliptinį žvėrį, apie tą žvėrį, kuris išeina iš jūros ir yra vienas iš tamsiosios trejybės – tai šėtonas, šėtono pranašas ir žvėris. Apokalipsėje, Apreiškime Jonui, žvėris yra vienas iš tų, kurie nori užvaldyti Dievo sukurtą pasaulį, pakeisti jį savo tvarkomų pasauliu. Bet, atkreipiu dėmesį, kad lygiai taip pat Biblijoje gausu aprašymų, kai žvėrys sugyvena taikoje. Yra pranašysčių apie tai, kad liūtukas ir avis bus kartu ir jie vienas kito nebijos, nelies. „Buvo su žvėrimis“ nurodo ir į tai, kad Jėzus žvėrių nebijojo. Žvėrys, kad ir kokie jie būtų pavojingi, yra tvariniai. Ir pats šėtonas yra Dievo kūrinys, puolęs angelas – tai ne jis pats save sukūrė. Mūsų tikrovėje žvėris galima įvairiai įsivaizduoti. Dažnai metaforiškai taip suprantamos aistros. Mums tenka išbūti su savimi, su savomis aistromis ir ne tik kažkokiu būdu jas suvaldyti, bet priimti jų keliamą sumaištį. Taip pat iš tos sumaišties išgauti gyvybės eleksyrą, nes iš viso blogio Dievas kažką sukuria gero – taip ir su mūsų aistromis, su mūsų vidiniais žvėrimis. Trečioji triados dalis – „ir angelai jam tarnavo“. Turbūt didelio paaiškinimo nereikia. Praėjęs gundymus ir buvimą su žvėrimis susitinki su Dievo pasiuntiniais – angelais. Suprantama, kad angelai Jam tarnavo, nes Jis pats buvo ir yra amžinasis Dievas. Antroji triada: „atėjo metas“, „prisiartino Dievo karalystė“, „atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Tai Jėzaus misija – atėjo metas, metas sakyti žodį, daryti darbus, o galiausiai būti nukryžiuotam, kad prisikeltų. Paklauskime savęs, ar mūsų metas jau atėjo, ar mes pasiryžę priimti Jėzaus kelią ir Jėzaus likimą. Gavėnia yra laikas, kada galima išgirsti apie Jėzaus kelią ir tą metą, kuris atėjo – prisiartino Dievo karalystė. Taip, tai Jėzaus karalystė, tai ta karalystė, kuri atnešama Jo asmeniu. Į mūsų šiandienos gyvenimus – taip pat. Nežiūrint visų baisių dalykų, kurie vyksta aplinkui, į mus ateina Dievo karalystė. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Geros gavėnios kelionės linkiu! Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM yra

Vasario 16-oji yra labai šviesi, optimizmą ir pasididžiavimą kelianti šventė. Taip interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Vasario 16-osios metu mums derėtų prisiminti ir dėkoti už tai, kad turime tokią valstybę, už tai, kad turime kuo didžiuotis. Pastaraisiais metais yra daugiau nerimo, tačiau reikia suprasti, jog laisvė, demokratija – tai dalykai, kurie buvo iškovoti mūsų protėvių, kad juos reikia saugoti ypač akylai, ypač stipriai. Ir reikia būti pasiruošus visa tai ginti“, – teigia Seimo pirmininkė. Pokalbyje su V. Čmilyte-Nielsen – apie pastaruosius vizitus į Kanadą ir JAV, susitikimą su Lenkijos Seimo pirmininku Szymonu Hołownia, šalies gynybos finansavimo klausimą ir svarbiausius darbus, kuriuos neatidėliojant reikėtų atlikti Lietuvai ir jos žmonėms. Šie metai nė kiek ne lengvesni už praėjusius. Laukia didžiuliai ir įtempti darbai, kuriuos vienaip ar kitaip veikia netoliese vykstantis karas. Kalbėdama apie didžiausius iššūkius, svarbiausius darbus, kuriuos neatidėliojant reikėtų atlikti Lietuvai ir jos žmonėms, Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen teigia: „Tolesnis dėmesys mūsų saugumui ir gynybai yra fundamentalus. Pagrindinis darbas. Jis tikrai nėra paprastas, nes reikalauja tiek pilietinės visuomenės įsitraukimo, tiek apskritai kiekvieno tautiečio, kiekvieno, gyvenančio čia, įsisąmoninimo. Karas, vykstantis Ukrainoje, daro įtaką mūsų sąmonei, tačiau neturime pulti į paniką, turime būti pasirengę įvairiems scenarijams ir investuoti į savo saugumą, būti atsparūs, o tas atsparumas pasireiškia visaip. Žmonės, kurie yra pasirengę su ginklu rankoje ginti tėvynę, ir tie, kurie prižiūri informacinę erdvę, reaguoja į įvairius mums priešiškos propagandos bandymus mūsų visuomenę suskaldyti, – kiekvienas pagal savo galimybes, pagal savo išgales turime prisidėti prie to, kad būtume kuo saugesni.“ Pasak Seimo pirmininkės, iš politikų pusės, žinoma, labai svarbu rasti sprendimus dėl tvaraus ilgalaikio gynybos finansavimo, kad būtų atlikti darbai, užsibrėžti kalbant tiek apie Vokietijos brigados priėmimą čia, Lietuvoje, tiek apie kitus dalykus – apskritai apie savo gynybinių pajėgumų stiprinimą. „Nenorėčiau, kad žmonės manytų, jog mums rūpi tik saugumas ir daugiau niekas. Ypač reikšmingi yra socialiniai, švietimo klausimai. Manau, svarbiausias darbas yra užtikrinti, kad pagrindiniai fundamentalūs klausimai nebūtų paaukoti rinkimų debatams“, – sako V. Čmilytė-Nielsen. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/v-cmilyte-nielsen-vasario-16-oji-yra-labai-sviesi-optimizma-ir-pasididziavima-kelianti-svente/.

Vasario 16-ąją Istorinėje Prezidentūroje Kaune po 90-ies metų pertraukos atidaroma ekspozicija „Didžiausia garbė pasveikinti: dovanos Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai“. Šis kambarys-muziejus Prezidento rūmuose atsirado po 1934-aisiais visoje Lietuvoje švęsto prezidento 60-ies metų jubiliejaus. Dovanų jubiliatui buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad buvo nutarta įrengti atskirą dovanų kambarį. Išsamiau apie jį pasakoja ekspozicijos kuratorė dr. Ingrida Jakubavičienė. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Primindama prezidento A. Smetonos dovanų kambario istoriją, parodų kuratorė sako: „Šiai istorijai šiais metais sukanka 90 metų. Yra žinoma, kad 1934-ųjų rugsėjo mėnesį per visą Lietuvą nuvilnijo prezidento Antano Smetonos 60-mečio renginiai. Kone visa Lietuva šventė prezidento jubiliejų, kuris truko net tris dienas. Smetona iš tikrųjų gavo labai daug įvairiausių dovanų iš visos Lietuvos. Iš tolimiausių kampelių buvo vežami įvairūs sveikinimai, albumai, rankdarbiai, medžio drožiniai, gintaro luitai, įvairiausios kitos dovanos. Po šio jubiliejaus prezidentas buvo taip sujaudintas parodyto visuomenės dėmesio, kad vieną nedidelį Prezidentūros kambarį nutarė paskirti būtent dovanų muziejui. Tai mes sužinome iš jo adjutanto Vaclovo Šliogerio atsiminimų – kad prezidentas nevengdavo savo svečius atsivesti į tą kambarį ir parodyti, kokių gražių dovanų yra gavęs iš tautos.“ Pasak I. Jakubavičienės, dovanos A. Smetonai tikrai labai įvairios, todėl negalime pasakyti, kad mes jas galime lengvai sugrupuoti į keletą sričių ar rūšių. Žinoma, kad tikrai buvo mėgstama dovanoti Antanui Smetonai portretus, įvairias dekoratyviąsias lėkštes ar albumus, kuriuos puošdavo arba prezidento portretas, arba jo veido bareljefas. „Labai dažnos dovanos, kuriose matomas Vytis – mūsų valstybės simbolis. Prezidentui dovanojamos dovanos taip pat buvo puošiamos trispalve, dekoruojamos Vyčiais. Prezidentas Smetona buvo įvairių tautinių organizacijų garbės pirmininkas, šefas. Todėl čia mes eksponuojame studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ jam padovanotą šios organizacijos kepuraitę ir labai įspūdingą sidabrinę vazą, – pasakoja I. Jakubavičienė. – Taip pat žinome, kad prezidentas buvo Lietuvos aeroklubo garbės pirmininkas. Taigi nenuostabu, kad šis klubas taip pat Smetonai jubiliejaus proga dovanojo, pavyzdžiui, metalinį lėktuvo modelį. Iš pajūrio regiono dažniausiai buvo gaunami įspūdingo dydžio gintarai. Mes čia eksponuojame Palangos, Kretingos, Klaipėdos įvairių organizacijų dovanotus įspūdingo grožio gintaro luitus. Prezidentas Smetona buvo daugiausia po Lietuvą keliaujantis prezidentas. Yra išlikę nemažai tokių dovanų, kurias jis gaudavo atvykęs į kokį miestą ar miestelį. Buvo dovanojami ir sidabriniai miesto herbai arba vertingi sidabro indai su išgraviruotais sveikinimais, dedikacijomis. Dėsninga ir tai, kad prezidentą kelionių po Lietuvą metu sutikdavo ne tik lietuviai ir visuomeninės organizacijos ar gimnazijos, bet ir įvairios tautinės bendruomenės. Ypač žydų bendruomenė labai stengdavosi dalyvauti tokiuose susitikimuose ir būtinai įteikdavo dovaną prezidentui. Todėl yra išlikusių nemažai dovanotų Šventojo Rašto knygų hebrajų kalba su auksinėse ar sidabrinėse plokštelėse išgraviruotais įrašais – kad tai skiriama ponui Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Greta brangių sidabrinių, paauksuotų dirbinių, galime matyti ir įvairiausių rankdarbių, pavyzdžiui, medžio apdirbimo technika pagamintų medžio skrynučių, taip pat siuvinėtų sveikinimų drobėje, kurie buvo gabenami prezidentui vėlgi specialiai išsiuvinėtuose drobiniuose maišeliuose.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kas-netilpo-i-prezidento-a-smetonos-dovanu-kambari/.

Šis pokalbis skiriamas Lietuvos estrados dainininkės Nelly Paltinienės atminimui. 2024 m. vasario 16 dieną minime jos gimimo 95-ąsias metines. Mūsų estrados legendą prisimename drauge su jos ilgamečiu kūrybos partneriu, dainininku Edmundu Kučinsku ir ilgamečiu jos bičiuliu, pranciškonų vienuoliu, kunigu Arūnu Peškaičiu. Kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Nelly, šalia įgimto muzikalumo, nepaprasto estetinio skonio aprangai, repertuaro pasirinkimo, turėjo kažkokį įgimtą skonį ar jausmą. Šiaip paprastame gyvenime ji buvo žvaigždė, ji visada mokėjo save pateikti. Ne veltui šitiek sklisdavo visokių paskalų, visokių liaudiškai vadinamų pletkų. O tai ir yra pirmas didžiulis žvaigždės požymis. Be to, pagrindiniu kūrybos dalyku ji laikė repertuaro pasirinkimą. Jos padainuotos populiarių kompozitorių sukurtos dainos skamba iki šiol, o juk praėjo nemažai laiko nuo jos aktyvaus buvimo scenoje“, – prisiminimais dalijasi E. Kučinskas. Pasak kunigo A. Peškaičio OFM, paslaptis, kodėl N. Paltinienę taip mylėjo žiūrovai, klausytojai, yra ta, kad ji irgi juos mylėjo: „Iš tikrųjų ji mylėjo savo klausytoją, ji buvo pasiryžusi atiduoti jam viską, kas įmanoma, ką turi, nieko nepasilaikydavo sau. Aš esu matęs jos koncertų, žinojau, kad ji sunkiai serga, kad turi daug temperatūros, kosėja. Ji niekada neatšaukdavo koncertų, ir niekada nieko neatsitikdavo per koncertus. Scena tiesiog jai suteikdavo jėgų, ir žmonės tai jausdavo. Žmonės jaučia, kai scenoje kuriamas įvaizdis ir kai yra tikras žmogus, kuris nori tau viską atiduoti. Aš manau, kad meilė buvo abipusė, ir meilė uždega meilę.“ 2011 m. spalį popiežius Benediktas XVI suteikė apaštalinį palaiminimą estrados dainininkei Nelly Paltinienei. Šią istoriją primena kun. A. Peškaitis: „Tai buvo Telšių vyskupijos kunigų iniciatyva. Jie kreipėsi į Vatikaną. Taip buvo todėl, kad Nelly Paltinienė nebuvo šiaip estrados dainininkė. Bet atsiminkime, kad ji, jau gyvendama Vokietijoje, įrašinėjo vinilo plokšteles su giesmėmis. Ten gyveno ir kunigas, monsinjoras Senkus, kuris organizavo tuos projektus, o ji giedojo Kelno arkikatedroje ir Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Nelly bene kiekvieną koncertą arba pradėdavo, arba užbaigdavo kokia nors giesme – daina Švč. Mergelei Marijai. Jos dainuojamuose tekstuose ne kartą pasirodo Dievas, kaip dovanojantis, kaip globojantis, kaip kuriantis. Tai, žinoma, sudaro kontekstą, kodėl Nelly Paltinienei buvo suteiktas apaštalinis palaiminimas. Ji tam tikra prasme buvo misionierė. Važinėdavo su koncertais po tokius užmirštus Lietuvos kampelius, kultūros namus, kur žmonės matydavo dainininkus tik per televizijos ekraną, ir, aišku, tokio masto žvaigždžių jie niekada nematė. Ji ten važiuodavo su didžiausiu džiaugsmu ir labai džiaugdavosi tais žmonėmis.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .

Visuomenėje netylant diskusijoms apie neseniai paskelbtą žurnalistinį tyrimą dėl Bažnyčios piktnaudžiavimo galia, dienraštis „Bernardinai.lt“ nutarė pasidomėti, kaip jame išvardintas negeroves mato ir vertina jos atstovai, bažnytinio gyvenimo tyrinėtojai. Religijos apžvalgininkė Toma Bružaitė teigė, kad vienintelis vaistas išvengti šešėlio metimo ant visos Bažnyčios yra išnaudojimo problemos atvirumas ir aiškumas. „Reikia pripažinti, kas buvo ne taip, kokia skriauda padaryta. Drąsiai pažiūrėti problemai į akis. Jeigu kalbame apie seksualinį išnaudojimą arba priekabiavimą Bažnyčioje, turime atviromis akimis pažiūrėti, kokio masto yra ši problema, pamatyti jos kompleksiškumą“, – sakė ji. T. Bružaitę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. T. Bružaitė, paklausta, kuo ją nustebino žurnalistinis tyrimas, pabrėžė veikiau ne nuostabos faktą, bet naują aspektą, į kurį dabar atkreipė dėmesį. „Pirmiausia į akis krinta tai, kad Bažnyčioje esančios galios panaudojimas netinkamiems tikslams ne tik tiesiogiai siejasi su konkrečiais kunigais, bet kartu yra ir visos bendruomenės problema, visos bendruomenės liga, – sakė ji. – Manau, jeigu kas nors Bažnyčioje gali išnaudoti pažeidžiamus asmenis, vadinasi, tam yra sudaryta savotiškai palanki erdvė. Todėl kiekvienas katalikas turėtų suklusti ir paklausti pirmiausia savęs: ar aš taip pat nesu to dalis? Ar aš nenutyliu, kai šalia manęs esantis žmogus kažką panašaus išgyveno ir pasidalija savo patirtimi? Ar aš tikiu tais žmonėmis, kurie kalba apie patirtą skriaudą, ar neignoruoju matydamas viešai ar neviešai tarpstančią neteisybę?“ Apžvalgininkės nuomone, būtent tokius klausimus išnaudojimo problemos kontekste turėtų kelti kiekvienas katalikas. Kalbėdama apie pasitikėjimo atkūrimo galimybes, T. Bružaitė akcentavo: „Pasitikėjimas yra didžiausia mūsų dovana, o jo netekimas – tragedija. Pasitikėjimas yra labai trapus dalykas, jo atkūrimo kelias – ilgas ir sunkus. Labai nedaug reikia, kad pasitikėjimą sugriautum, o vieno recepto jam atkurti nėra. Turiu pasiūlymą, nuo ko reikėtų pradėti. Mano galva, pirmasis žingsnis – atvirumas. Reikia pripažinti, kas buvo ne taip, kokia skriauda padaryta. Drąsiai pažiūrėti problemai į akis. Jeigu kalbame apie seksualinį išnaudojimą arba priekabiavimą Bažnyčioje, turime atviromis akimis pažiūrėti, kokio masto yra ši problema, pamatyti jos kompleksiškumą.“ Pasak T. Bružaitės, ir čia turime turėti mintyje ne tik kunigą ir nuskriaustą žmogų. Tai daug platesnė problema, apimanti ir institucinės galios panaudojimą. Daugiau: www.bernardinai.lt .

Visuomenėje netylant diskusijoms apie neseniai paskelbtą žurnalistinį tyrimą dėl Bažnyčios piktnaudžiavimo galia, dienraštis „Bernardinai.lt“ nutarė pasidomėti, kaip jame išvardintas negeroves mato ir vertina jos atstovai, bažnytinio gyvenimo tyrinėtojai. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pabrėžė: „Aš dar kartą sakau – nebijau tyrimų. Juk Evangelijoje kaip tik Jėzus kalba apie žiburį ant kalno. Tai primena, kad Bažnyčia mums yra žiburys, kuris turi skaisčiai degti. Tad priimkim tuos mums parodytus trūkumus, nusikaltimus ir imkimės priemonių, kad būtume tinkamiau tam pasiruošę ir tinkamiau skelbtume Gerąją žinią.“ Kardinolą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kardinolas A. J. Bačkis, paklaustas, kokią žinią Bažnyčiai, ganytojams ir mums, tikintiesiems, siunčia neseniai paskelbtas žurnalistinis tyrimas apie dvasininkų nusikaltimus prieš pažeidžiamus žmones, pirmiausia paminėjo tai, kad visuomenė domisi tuo, kas vyksta Bažnyčioje, nors labai dažnai pabrėžiama, jog, įvairių apklausų duomenimis, jos populiarumas menksta. „Manau, kad Bažnyčia turėtų būti kaip žiburys ant kalno. O tas tyrimas yra mums siunčiama žinia: žiūrėkit, vis tiek jūs esate svarbūs. Mums svarbu, kad Bažnyčia gyventų tuo, ką ji skelbia. Pirmiausia dvasininkai, kurie turi žmonėms perduoti Kristaus žinią. Bažnyčia žmonėms yra labai svarbi institucija. Žmonės ją norėtų matyti gražią. Tačiau kai pamato dėmes, raukšles, piktnaudžiavimus, nusikaltimus, jau bado pirštu“, – kalbėjo kardinolas A. J. Bačkis. Todėl, anot jo, tai puiki proga pagalvoti, kaip į tai reaguoti, ką galima padaryti dorojantis su problema. Pasigirsta vertinimų, kad žiniasklaida pernelyg domisi Bažnyčios gyvenimu, ypač pasitaikančiomis negerovėmis, neretai jomis mėgaujasi. Vienas iš ganytojų netgi yra pareiškęs, ar tik neteks atkurti tikinčiųjų teisių gynimo komiteto. Svarstydamas apie tai ir vertindamas šiandienę žiniasklaidą – aktyvią, kartais agresyvią, kardinolas A. J. Bačkis minėjo, kad žiniasklaida visada ieško įdomių, sensacingų temų. Vis dėlto jis nemano, kad tokie dalykai nukreipti prieš Bažnyčią. „Štai ir šis tyrimas skirtas atskleisti blogį, kuris egzistuoja. Jis mums parodo pirštu, kad čia yra votis, žaizda, kurią reikia gydyti. Kad mums laikas imtis priemonių, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sakė kardinolas. – Aš čia nematau nusiteikimo prieš Bažnyčią. Žurnalistų toks darbas ieškoti sensacijų. Duok Dieve, kad jie ieškotų daugiau faktų apie tiesą, išaiškintų ar pristatytų ir gerus dalykus, kuriuos daro Bažnyčia. Nemanau, kad mums dabar reikia užimti gynybos poziciją. Aš paprastai sakau: yra blogų dalykų, tie dalykai yra nuodėmė, ir mes turime apsivalyti. Tai yra proga mums. Proga atnaujinti ir apvalyti Bažnyčią. Kad eitume tiesiu keliu, reikia truputį sukrusti. Mes gana ilgai miegojom, nekreipėm dėmesio į tuos dalykus. Ir dabar, kai tai atskleidžiama, pripažinkime, kas ir kur blogai padaryta.“ Tada ką daryti? Kardinolo A. J. Bačkio teigimu, reikia gailėtis, atsiprašyti ir ryžtis pokyčiams. Eiti ramiai šiuo keliu – ne ieškoti polemikos tarp Bažnyčios ir žiniasklaidos, bet eiti kartu kalbant ir apie negražius, ir gražius dalykus. Daugiau: www.bernardinai.lt .