Advertise on podcast: Kas tu? Kaip tau?

Pristatome Jums naują pašnekovę ir naują laidos formatą. Nuo šiol kalbėsime ne tik apie žmonės, kurie brangūs mūsų rajonui, tačiau ir pažvelgsime į tai, kas vyksta Rokiškyje, šalyje ir pasaulyje. Pakalbinti Liną mane paskatino jos rašomi komentarai apie tai, kas vyksta aplink mus. Nustebino Linos principingumas ir noras padėti rajono žmonėms. Jau kelintą kartas ši moteris parodė, kaip reaguoja į galimybių pasą. Nėra jokios pagiežos tam, kad buvo sugalvotas toks dokumentas. Svarbiausia, kad jis palietė pačius silpniausius mūsų žmones, atskleidė kaimo gyventojų problemas. Kurias ir pademonstravo su galimybių pasu susiję sunkumai. Tai ir nepakankamas kompiuterinis raštingumas, ir viešojo transporto problemos, ir eilės Registrų centre. Viskas jai rūpi, ji labai jautriai išgyveną žurnalistikos nepasitikėjimo metą: žmonės demokratinėje valstybėje nepasitiki spauda. Kaip tai panašu į sovietinės santvarkos laikus. Nejaugi tai mūsų kryptis? Tema keitė temą ir supratau, kad šie pokalbiai gali būti nuolatiniai. Manau, kad mes sugebėsime ne tik pateikti Jums sausus faktus, tačiau ir analizuosime, užduodami esminį klausimą: KODĖL taip atsitiko? Ir lauksime Jūsų svarstymų bei prielaidų. Lauksime Jūsų pasiūlymų ir klausimų: KODĖL? O jeigu reikės, pasikviesime ir kitų sričių specialistus, kad ir jie padėtų atsakyti į klausimą: KODĖL? O gal ir pokalbius pavadinsime: „KODĖL?” Apie tai ir apie viską išsamiai ir iš širdies.

Arvydas Bagdonas – nepaprastai meniška ir įdomi asmenybė. Jį pažįstu jau senokai, nuo tada kai dirbau Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Tai ypatingo balso, stoto, dvasingumo ir daugybės gebėjimų žmogus. Gyvenimas gerbiamam Arvydui padovanojo menišką sielą ir tapytojo talentą. Su juo lengva bendrauti. Kiekviena mintis liejasi iš šio žmogaus širdies. Nepaprastas ir subtilus dėmesys smulkmenoms ir detalėms. Jis atrodo labai didelis ir stiprus. Toks sodrus ir žemas jo balsas, o pats yra nepaprastai jautrios sielos žmogus. Tik tereikia paliesti jautresnes gyvenimo vietas, pradėti kalbėti apie vaikus ir jau matai, kaip pritvinksta jo akys ašarų. Toks atsidavimas ir meilė savo kraštu jau retokai pasitaiko šiandieninio žmogaus viduje. Mūsų kraštiečio įkūnyta Lietuvos Vyriausiojo Kalėdų Senelio rolė, nepaprastai jam tinka. Tai ne įvaizdis, tai gyvenimas. Dabar tikrai žinau ir kitiems galiu pasakyti, kad Kalėdų Senelis tikrai yra. Jis gyvas! Jis myli žmones, nes jie buvo vaikais. Mes džiaugiamės ir didžiuojamės gerbiamo Arvydo darbais ir meile gimtajam kraštui. Didelė laimė Jį mums turėti. Šviesaus, nuotaikingo ir malonaus buvimo mums visiems kartu!

Mintyse palyginu du kultūrinius reiškinius ir jie abu labai panašūs, gilūs ir prasmingi. Kaip prieš tris dešimtmečius garbūs vyrai: Antanas Trumpa, Vitas Kačinskas ir Donatas Banionis sugalvojo kultinį festivalį „Vaidiname žemdirbiams” Rokiškyje, taip dvi degančiomis akimis mergaitės sugalvojo padovanoti „Klasikinės muzikos festivalį”. Šiandien jos solidžios menininkės, tačiau pradžia buvo labai sunki. Žiūrovus į savo koncertus rinkdavo „door to door” metodu. Mergaitės turėjo pasakoti žmonėms apie tai, kas jų laukia koncertuose. Man su jomis kalbėtis nebuvo lengva, nors teko matyti šias mergaites vaikystėje. Mačiau kaip jos augo ir tobulėjo. Rokiškio muzikos mokykloje pradėjusios mokytis muzikos, Justina ir Simona Zajančiauskaitės, studijas baigė užsienyje. Simona, baigusi fortepijono klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio- Korsakovo valstybinę konservatoriją, vėliau studijavo Vokietijoje. Ji šiuo metu gyvena Vilniuje, o Justina taip pat baigusi smuiko studijas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Iš pradžių ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau baigė Paryžiaus nacionalinę muzikos ir šokio konservatoriją. Su visais savo pašnekovais jausdavausi laisvai. Dirbant teko bendrauti su įvairų šalių merais ir ambasadoriais, prezidentais ir politikais. Su jais kalbėdavau laisvai, be įtampos, o šio pokalbio metu, labai jaudinausi. Mano pašnekovės spinduliavo tokia dvasine jėga, kad jaučiausi lyg musė prieš dramblį… Nežinojau ką ir kaip turiu pasakyti, kad klausytojas suprastų kokio grožio ir talento žmonės sėdi prieš mane. Labai norėjosi parodyti šiuos perlus, kurie užaugo Rokiškyje ir kaip šios merginos myli savo gimtinę, savo krašto žmones. Mes joms esame dėkingi, kad jos dovanoja save, savo laiką mums. Po pokalbio joms bandžiau paaiškinti kodėl su Simonu darome šį projektą. Mes tarsi giliau norime pažvelgti į tuos žmones, kurie kitiems kuria gėrį. Mums svarbu kaip jie jaučiasi. Mums svarbu, kad jie būtų laimingi! Mes linkime, kad Justiną ir Simoną lydėtų sėkmė ir mūsų žmonių dėkingumas. Ačiū Jums, gerbiamosios menininkės! Malonios sekmadienio popietės!

Dalia vis klausinėjo, kodėl aš sakau, kad ji ypatinga? Ji vis kartojo: “Aš tokia kaip visi. Aš gyvenu su savo džiaugsmais ir su savo liūdesiu.” Taip, iš pirmo žvilgsnio gali pasakyti, kad tai jauna moteris, kuri lyg ir niekuo neišsiskiria iš minios, tačiau pažvelgus giliau, pabendravus su šiuo žmogumi, pamatai kokia didybė slypi šioje asmenybėje. Koks joje gyvena ypatingas savo kūrybos suvokimas! Ją siutina tai, kad papuošalas pagamintas Japonijos imperatorienei ar šalies prezidentei dulkės dovanų spintoje. Dalios papuošalai turi nešti šilumą ir tą meilės užtaisą, kuris yra užkoduotas kiekviename papuošale. Gamindama papuošalą ji būtinai turi pabendrauti su papuošalo nešiotoju, suprasti ir pajusti jo dvasią ir tik tada papuošalas padarys žmogų laimingu. Ji labai paprastai ir užtikrintai savo gerąją energiją dalina mums visiems. Visiems, kurie turi laimės prisiliesti prie Dalios kūrybos jaučiasi pakylėti. Dalią gyvą, o ne mirusią pripažino žmonės kaip įdomią ir talentingą menininkę. Tai įsivaizduokime, kokie vertingi jos papuošalai bus po mirties… Atsiprašau už išsireiškimą, bet kaip tik šiuo metu atklydo tokia makabriška mintis… Juvelyro darbas labai sunkus ir atsakingas, vienas neatsargus judesys ir brangus brangakmenis gali suskilti. Dalia turi savo stilių, nesunku jį atpažinti, tačiau kiekvienas jos kūrybos laikotarpis turi savo subtilius atspalvius. Todėl man ir atrodė, kad ji ypatinga. Ypatinga savo talentu, savo gebėjimu įkvėpti metalui ar brangakmeniui dvasią. Man Dalia yra gerasis burtininkas, kuris neturi savo mokinių, o savo gebėjimą žada nusinešti anapus... Paklausysite ir įsimylėsite Dalią Varnaitę!

Šį kartą kalbėjausi su ypatingu žmogumi. Jis visuomet gerai nusiteikęs, švytintis, veržlus, į pasaulį žvelgiantis plačiai atmerktomis akimis. Niekada neteko matyti Vitalijaus liūdno, o juk gyvenime visko būna... Pandemijos poveikis išvijo Vitalijų į mišką, į gamtos prieglobstį, kur jis tarsi Balzakas suprato gamtos įtaką žmogaus gyvenimui. Manau, kad virusinio laiko dovana jam bus labai prasminga. Šios asmenybės gyvenimas – amžinas degimas. Kalbėdamas su pašnekovu jutau džiaugsmą ir pasididžiavimą savo veikla ir darbais. Vitalijui duotas Rokiškio baseino vadovo vairas- tai lyg šūvis į dešimtuką. Jis jaučiasi atsakingas už sveikas rokiškėnų pramogas, todėl jam svarbu pabendrauti su kiekvienu klientu, išgirsti jų poreikius ir priimti tinkamus sprendimus. Begalinė pagarba ir meilė savo darbuotojams duoda rezultatus. Manau, kad kiekvienas žmogus galėtų tik svajoti, kad jo vadovas būtų toks kaip Vitalijus. Taip gyvendamas jis ir pats tampa laimingas. Žmonės dėkingi jam už nuostabią poilsio ir sveikatingumo oazę. Neseniai teko bendrauti su jaunuoliu, grįžusiu ir Anglijos, senos kapitalistinės ir turtingos valstybės. Jis pasakojo, kad net prestižiniuose Anglijos baseinuose nematė tokios švaros, o jau dirbame trečius metus. Planų Vitalijus turi dar penkeriems metams į priekį, pirmais darbo metais sukūrė batutų parką ant mūsų ežero. Šiais metais džiugins dar viena sportine pramoga. Mes visi su dideliu džiaugsmu ir pasitikėjimu ir toliau laukiame šio žmogaus naujų idėjų. Tad ir sekmadienio popietę praleiskite su mumis!

Šį kartą kalbinau jaunosios kartos atstovą – Paulių Buidovą. Paulius paliko brandžios ir jau susiformavusios asmenybės įspūdį. Lyg ir niekuo neišsiskiriantis jaunuolis yra apdovanotas giliu mąstymu ir aplinkos, kurioje jis gyvena ir mokosi suvokimu. Jis gilinasi ir puikiai analizuoja politikos, švietimo klausimus. Paulius kritišku mąstymu žvelgia į jauno žmogaus aktualijas gyvenime. Bendraujant su pašnekovu ne kartą išryškėjo jo kaip politiko bruožai. Jam rūpi visuomenės tobulėjimas, rūpi žmonių gerbūvis ir demokratijos duodamos laisvės bei pareigos. Paulius didžiuojasi savo aplinka, draugais ir mokytojais. Manau, kad mes ateityje dar išgirsime informacijos apie šio žmogaus nuveiktus darbus. Kaip ir ankščiau mano kalbintiems jaunuoliams, taip ir Pauliui manau, kad pavyks įgyvendinti vizijas, kurios taps realybe. Rajonas didžiuosis šiuo žmogumi. Malonaus klausymo!

Susitikimas su Lietuvos kino ir teatro režisieriumi, scenaristu, prodiuseriu Justinu Krisiūnu – didelė ir prasminga šventė. Šventė kiekvienam jo draugui, šventė kiekvienam rokiškėnui. Mes didžiuojamės Justinu. Žinoma, kad mes prisiimame nuopelnus, kad užauginome šį žmogų. Juk jis vaikščiojo mūsų miesto gatvėmis, kurias paklojo mūsų statybininkai. Tai mūsų mokyklų mokytojai jį išmokė abėcėles, tai mūsų „bachūrai“ jį supažindino su gatvės menu. Taigi, Justinas mūsų užaugintas vaikas… Gimtinė visada džiaugiasi savo sūnų ir dukrų pasiekimais ir liūdi, kada juos užklumpa negandos ar nesėkmės. Kai darai didelius darbus, pavyduolių visuomet atsiras... Ne išimtis ir šis jaunas, talentingas ir nepaprastai drąsus žmogus. Tegul visi žino, kokį užnugarį turi šis kino ir teatro režisierius, scenaristas, prodiuseris, isšiveržęs iš saviveiklinio teatro į kino vandenis... Kaip sakė Mikė Pūkuotukas: „Kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti…“ Ir pasišnekėjome. Pasišnekėjome apie viską: apie sėkmės kainą, apie vaikystės pokštus, apie atsakomybę ir avantiūristinį ryžtą. Kalbėjome apie žmones, menininkus, kurie mus augina. Svarbu kalbėti ne tik apie tai, ką prarandame, kokias darome klaidas, bet labai svarbu suprasti ir pasidžiaugti tuo, ką gavome. Man Justinas pasirodė laimingas, nors ir pavargęs. Ne kartą nesėkmių parplukdytas, bet vėl ir vėl kylantis. Valanda prabėgo nepastebimai, net santūrusis Simonas pasakė, kad pokalbis buvo geras! Tad gero klausymo ir Jums!

„Rokiškis Youth Fest” organizatoriai pristato trečiąjį podkastą „Misija Sibiras: Rokiškėno istorija”. Pokalbis su Mantu Zakarka.

Mylėti gimtąją žemę – kilni profesija. Šiandien ir kalbėjau su žmogumi, kuris šį darbą ir dirba. Mano pašnekovas – jaunasis ūkininkas Gytis Galvanauskas. Miela žiūrėti į sveikai mąstantį žmogų, kuris pozityviai priima aplinkoje vykstančius reiškinius. Kas besuskaičiuos, kiek įvairiausių kalbų sklinda apie ūkininkus... Šis žmogus visa tai supranta protu ir širdimi. Jis turi gebėjimų atskirti kur yra kritika, o kur neapykanta ar pyktis. Nors jaunas žmogus, tačiau jo gyvenime jau viskas racionaliai suplanuota. Gytis niekada nenustojo mokytis ir tobulėti. Žemdirbystę mato kaip pastoviai atsinaujinančią ūkio šaką. Nesigėdina save vadinti verslininku, kurio biznis mums auginti duoną. Auginti ir parduoti tai, ką valgome mes, mūsų vaikai, o ir Gyčio vaikai. Šiandien mums yra ramu dėl ateities, kai mūsų žemelė yra dirbama su meile. Gyčio vidiniame pasaulyje daug telpa meilės savo kraštui, žmonėms ir gamtai. Apie visa tai mūsų pašnekesys. Paklausykite

Kviečiame Jus susitikti su neeiline asmenybe. Eligijus Daugnora mūsų susitikimą pavertė mažu spektakliu. Visas šio menininko gyvenimas yra teatras, nors literatūriniai darbai jo gyvenime yra ne mažiau svarbūs. Eligijui teatras yra ta vieta, kurioje aktoriai mėgėjai gali kurti sau norimą situaciją, ją nagrinėti, spręsti kylančias problemas. Kiekviename vaidinime yra užslėpta socialinė problema, tai tikrovės atspindys. Tuos atspindžius mes regime gatvėje, darbe, parduotuvėje, būdami tarp draugų ar nepažįstamų žmonių. Įdomiausias režisieriaus gyvenimas yra po spektaklio, kuomet aktoriai noriai dalinasi savo įžvalgomis ir išgyvenimais. Tai tarsi darni šeima. Suburtų entuziastų šeima, kuri mums padeda atmerkti akis, pamatyti ko nepastebime, išmokti kitaip reaguoti į įvairias gyvenimo situacijas. Eligijaus režisuotas spektaklis vaizduojantis labai jautrius dalykus, gali mus sujaudinti ir priversti susimastyti, susitapatinti su herojais, įsigilinti į tam tikrą problemą. Kiekvienas vaidmuo tarsi įrankis, kuris atveria plačias galimybes pajausti ir stebėti grožį, žadinti poreikį, bendrauti su menu ir jį kurti. Eligijaus gyvenimo meilė yra teatras ir literatūra. Neprofesionaliam aktoriui, gebančiam stebėti, išgyventi ir suvokti meno kūrinius, didinamas sąmoningumas, išplečiamos objektyviojo ir ypač subjektyviojo pasaulio pažinimo ribos. Manau, kad tie žmonės, kurie vaidina pas Eligijų ir savo pareigose ar darbuose tampa šiek tiek geresni. Menas juos keičia. Režisieriui kiekvienas aktorius, tarsi skulptūra, kuria reikia nugludinti, nukapoti aštrius kampus ir jie užauga. Malonios popietės su gerbiamu Eligijumi.

Prancūzų rašytojas, pilotas Antuanas de Sent Egziuperi „Mažajame Prince“ yra pasakęs: „Padėk man kuo geriau atlikti šios dienos darbus ir suvokti, kad svarbiausia valanda yra dabar. Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime gali viskas klostytis sklandžiai. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti.” Su šiomis rašytojo mintimis ir norėjau pristatyti kupiną entuziazmo ir stiprybės moterį – Birutę Dapkienę. Visas jos gyvenimas susideda iš neeilinių iššūkių. Dar būdama mokinė pamokos metu ji sugebėjo išlipti per langą, nusipirkti ledų, sugrįžti į klasę ir pademonstruoti, kad lyg ir nieko neįvyko... Įsivaizduoju koks turėjo būti laimingas šios mergaitės veidas po tokio „žygdarbio“! Šių dienų mokinių jau kitokie „žygdarbiai.“ Pokalbyje pasiūlėme pabandyti įvykdyti Birutės padarytus iššūkius ir parašyti kaip tai pavyks. O vienas vaikystėje patirtas įvykis ją taip sukrėtė, kad ilgai teko kalbinti, kad leistų paviešinti pokalbį. Ji pati dėl visko jaučiasi atsakinga. Visas kaltes ir nuodėmes šiandien ji prisiima sau. Vieno įvykio net neišdrįso paviešinti, kad tik neįžeisti buvusio mokytojo, kuris smurtavo. Tuo metu tai buvo įprasta. Visiems tai buvo normalus reiškinys, tačiau Birutė kaltę prisiima ir neteisia smurtavusio mokytojo. Dabar matant Birutės veiklas, aišku iš kur bujojo tos drąsos šaknys. Ji save išbandė įvairiose veiklose, patyrė skaudžiausius nuopuolius ir sukrėtimus. Kiekvieną kartą patyrusi nesėkmę ji kaip feniksas pakyla iš pelenų ir su užsidegimu, atmetusi savo šviesius plaukus, vėl ir vėl eina į priekį. Kaip žinome, paskutinis jos projektas, tai niekam nepavykusio Salų dvaro įveiklinimas. Aš tikiu, kad jai tai įgyvendinti pavyks. Mes dar ne kartą matysime Birutės skrydžius ir jos laimingą šypseną. Ačiū likimui, kad rokiškėnams padovanota ši asmenybė. Išgirsite jautrų ir įdomų pokalbį su pašnekove.

Prieš septynerius metus Jurijus Piatinas man atvedė žmogų, kuris pasiūlė organizuoti automobilių lenktynes „Samsonas Rally Rokiškis“. Iš pradžių ši idėja man atrodė beprotiška. Pirmiausia mane nustebino šimtatūkstantinis lenktynių biudžetas, bet išmintingasis Audrius Gimžauskas greitai viską sustatė į savo vietas. Apie automobilių lenktynininką Audrių kartą pasakė garsus Suomijos ralio čempionas Teemu Asunmaa: „Duokite Audriui paprasčiausias lenktynes su dulkėmis, benzino dvoku ir duslintuvų griausmu ir jis iš viso to padarys šou“. Būtent su tokiu žmogumi pavyko pasikalbėti šią popietę. Nuo pat vaikystės A. Gimžauskas buvo aistringas automobilių sporto entuziastas. Tai lenktynininkas, kurio labai įdomi karjeros istorija. Kiek reikėjo kantrybės ir užsidegimo tarybiniai laikais, kad tapti lenktynininku. Tai labai brangus sportas, reikalaujantis meistriškumo. Tai sugebėjimas nuryti pralaimėjimo kartėlį, o kartu ir varginantis mechaniko darbas. Nuosekli, nelengva veikla nebuvo nepastebėta. Audrių persekiodavo fanai ir visokeriopai padėdavo. Didelis noras padaryti iš lenktynių kažką gražaus ir įspūdingo subrandino idėją ir Audrius pats pradėjo organizuoti automobilių sporto lenktynes. Ne kiekvienam suprantama koks tai atsakingas ir pavojingas darbas. Kai lydi sėkmė, tai šventę padarėme visi, bet jeigu kas nors nepavyko, tuomet lieka kaltas Audrius. Nepagalvojo, nepamatė, nepastebėjo… Bekalbant su Audriumi jutau jo atsidavimą šiai sporto šakai. Tai ne šiaip verslas. Organizuoti automobilių lenktynių varžybas – jo gyvenimas. Žinoma kad neįmanoma visko padaryti be geros komandos, tačiau menas yra komandą uždegti bendram tikslui. „Samsonas Rally Rokiškis“ yra neįsivaizduojamas be Martyno, Jurijaus, Vesto, Rūtos, Ingos, Tomo ir kitų žmonių. Audrius yra daug suorganizavęs varžybų, tačiau Rokiškis jį nustebino žmonių nuoširdumu ir gerumu. Tokio žmonių susiklausymo ir palaikymo lenktynininkas nėra matęs niekur pasaulyje. Nuo aukščiausių valdžios atstovų, verslininkų iki eilinio piliečio - iš visų susilaukė geranoriškos pagalbos ir pagarbos. Smagu, kad mes, rokiškėnai, taip atrodome svečių akimis. Tokia rokiškėnų dvasia yra svarbesnė už dvarus ir pastatytas bažnyčias. Mes turime didžiuotis savo krašto žmonėmis ir saugoti jų gerumo, nuoširdumo bruožus. Paklausykite pokalbio su lenktynininku Audriumi Gimžausku.