Advertise on podcast: Podcastas prie vyno taurės

Šitą Substacką ir jo autorius palaiko auganti prenumeratorių bendruomenė. Prisijunkite ir jūs Paskutinėje VLK laidoje susiginčijome su Aidu, kurį elektoratą geriau pavyks mobilizuoti Žemaitaičiui, pasirinkusiam terorizuoti jaunimą, kiršinti juos su vyresniaisiais ir taip mėginant dar labiau sustiprinti “tas jaunimas visai jau išnaglėjo, tuoj su kirviais puls, o galėtų paklausyti, ką vyresnieji sako” rinkėjų batalionus. “Mes prieš juos”, “jaunimas prieš vyresniuosius” veikia visai neblogai - štai toks kiršinantis ir vėlgi melagingas - ar kas nors tikrino, kad čia Kasčiūno gerbėjai arba kodėl televizija turėtų nuolat rodyti politiko susitikimus su visuomene - Žemaitaičio įrašas sulaukė beveik 200 000 peržiūrų. Tai įdomus klausimas - nors iki savivaldos rinkimų dar metai, o iki Seimo rinkimų dar pustrečių - kuri demografinė grupė išsipūs labiau? 18-29 metų jaunimo ar 64+ amžiaus vyresniųjų. Nes dabar socialiniuose tinkluose yra labai daug entuziazmo, kad TikToke, Instagramoje (kaip sako Žemaitaitis) ir kituose socialiniuose tinkluose cirkuliuojantys protestuojančio jaunimo vaizdeliai, o taip pat įvairūs bandymai su jais susidoroti, nubausti, susekti taip mobilizuos jaunus lietuvius, kad per kitus Seimo rinkimus jų aktyvumas išaugs, viršys vidurkį ir ką norės jaunimas, tą ir išsirinks. Įvertinkime, ar taip gali nutikti net ir tikint šita “jaunimo mobilizavimo” teorija. Žiūrint į rinkimų rezultatus skaičiai atrodo triuškinami vyresniųjų naudai - Seimo rinkimuose 2024 metais balsavusio jaunimo procentas buvo tik 35,7%, o 64+ auditorijoje balsavo 64,4% Paverskime tai absoliučiais skaičiais. Ir atotrūkis tampa dar didesnis, nes vyresnių žmonių Lietuvoje yra gerokai daugiau. Šių demografinių grupių skirtumas yra net pusantro karto vyresniųjų naudai. Labai grubiai skaičiuojant 370 tūkstančių jaunimo prieš 600 tūkstančių vyresniųjų Skaičiuojam procentus ir vaizdelis darosi dar liūdnesnis. 2024 metais rinkimuose balsavo: * 132 000 jaunų žmonių * 380 000 vyresnių žmonių Gerai, pridėkime prie to faktą, kad kiekvienais metais atsiranda naujas kiekis pirmą kartą balsuosiančių aštuoniolikmečių, o dalis vyresniųjų, deja, išeina. Sumaitinkim algoritmui ir šituos duomenis: * Lietuvoje kasmet maždaug 25 000 žmonių sueina 18 metų. * Lietuvoje kasmet miršta maždaug 29 000 64-99 metų amžiaus žmonių. Bet taip skaičiuoti negalima, nes kai vieniems sueina 18, tai toks pat kiekis išeina iš demografinės zonos imties, tai yra jiems sukanka 30 metų. Ir lygiai taip žmonės metais pasensta ir ateina į vyresniųjų demografinę zoną. Dar paimkim bendrą Lietuvos senėjimo tendenciją, mažėjantį gimstamumą ir suprasim, kad jokios “first voterių bangos” mes čia neturėsim. Ir 2024 metų rezultatai parodė, kad Lietuvoje valdžią renka vyresnieji, jaunimas jaučiasi nereprezentuojamas (tai labai aiškiai parodė Laisvės partija, kuri užuot susikoncentravusi į jaunimo problemas, dirbo Sizifo darbą ridendama neužridenamą akmenį, o dabar iš viso numirė, tik vainikus pamiršom išnešti), neateina balsuoti ir tada partijos koncentruojasi į pergalę galinčius lemti vyresniuosius. O ir šiaip, kas lengviau - įtikinti jauną žmogų, kuriam visas pasaulis po kojomis ir galvoje švilpia šimtai minčių, Lietuvos 2040 ar 2050 idėja, ar viskuo nusivylusiam vyresniajam pažadėti tvirtą ranką ir pakeltas pensijas? 250 000 balsų skirtumas yra milžiniškas. Net jei sakytume, kad 64-99 metų rinkėjai jau pasiekė savo piką ir daugiau 64% aktyvumo neišspaus, kad ir ką Žemaitaitis su savo šutve darytų, kiek reikia mobilizuoti jaunimo, kad jie panaikintų šitą skirtumą arba bent jau galėtų padaryti įtaką rezultatuose? Panaikinti skirtumo yra neįmanoma. Tiesiog jaunimo tiek nėra. Turėtų ateiti balsuoti kiekvienas jaunas žmogus - 98% balsavimas ir tik tada senjorų balsai būtų atsverti. Bet čia jau yra gero fantastinio filmo scenarijus. Tada duokim kitokią užduotį: * Kiek reikia jaunimo aktyvumo, kad jis turėtų įtaką Seimo rinkimų rezultatams? * Pagal apklausų duomenis, sakykim, kad 60-65% jaunimo renkasi dešiniąsias/liberalas partijas ir atitinkamai 60-65% vyresniųjų kairiąsias/populistines partijas. Norint jaunimo favoritams - liberalams ir konservatoriams - “atlošti” bent 20 000 balsų aktyvuojant jaunimą, rinkimuose turi balsuoti 43-44% jaunimo. Norint “atlošti” 50 000 balsų, rinkimuose turi balsuoti apie 57% jaunimo. Neįmanoma. Būkime realistai - pakilti nuo 35% iki 45% būtų milžiniškas žingsnis, o tai yra 20 000 papildomų balsų. Skirtumas tarp kairės/populistų ir dešinės/liberalų 2024 metais buvo 513 000 vs 374 000 - tai yra beveik 150 000 balsų. Taip, aišku, švytuoklė jau juda į kitą pusę, tai rodo ir apklausų duomenys, ir Žemaitaičio, manau, visai sėkmingi bandymai pertraukinėti senjorus iš anemiškų socdemų į savo pusę. Bet reikia suprasti, kad net ir aktyvavus tuos 20 000 jaunimo balsų dalis jų gali nueiti į šiukšlių dėžę, kadangi dėl vietų parlamente iš dešiniojo sparno partijų daugiau mažiau ramūs gali būti tik konservatoriai ir liberalai, o Laisvės partijai tai egzistenciniai rinkimai. Mes nesame Nepalas ir įprastiniu scenarijumi ne GenZ, o “Nijolės Nijolės” su gėlių vazonais turėtų lemti tautos likimą. Tačiau egzistuoja dar vienas svarbus faktorius - vidurinioji karta, jaunųjų balsuotojų tėvai. Vien labai siauroje 45-54 metų amžiaus demografinėje grupėje yra 16.2% rinkėjų ir jų aktyvumas yra faktinis vidurkis - 51%. Vadinasi, kur mobilizuotis dar tikrai yra. Čia turime esminį dalyką - reikia ne tik mobilizuoti jaunimą, bet kad ir jaunimas mobilizuotų savo artimuosius, prie vakarienės stalo ar atvažiavęs aplankyti tėvų pasakytų - tėti/mama, žiūrėkit, aš einu balsuoti, eikit ir jūs, nes čia kitaip nieko gero nebus. Ir tie 20 000 balsų gali padvigubėti, o rinkimuose, kur rezultatas gali pakibti ant plauko, tai jau būtų jėga. Kyla tik klausimas - ar partijos įvertins šituos skaičius ir rimtai imsis darbo, ar vėl reikės dirbti visuomenininkams? This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Apie moderatoriaus nepagarbą Andriaus nuotykiai su Ipadais Naglis Puteikis ir konservatorių berniukai Sausas sausis ir jo padariniai Nupūsti šunys Aido atjunkymas nuo LRT Biatlono gudrybės ir tankų biatlonas Aidas pasileido Substacką, kada Paulius pasileis Kada Žemaitaičio susitikimai virs mardabojumi Aušra, kuri juokėsi Tikrasis Bugailiškis ne Prūdas Naujos …

Prieš pradedant pirmąsias Aido Echo-skopijas priminimas naujiems skaitytojams, kad dabar galioja pasiūlymas 2 mėnesius išbandyti visą Andriaus Substacko turinį nemokamai ir bet kada nutraukti prenumeratą Sveiki, malonūs Echoskopijos skaitytojai. Susitinkame po šiokios tokios trijų savaičių pertraukos. Mat Andrius, planuodamas savo substacko sausį užklausė manęs, žėk, gal tu neskubėk rašyti iškart po Naujų metų? Juk vis tiek temų nebus? Tai gal kokią sausio 22-23? Ir kaip į vandenį žiūrėjo, bless his soul. Nei naujienų, nei temų, apie ką aš ir būčiau rašęs, kai pasaulyje ištisas tris savaites nieko nevyko. Literaliai nieko. Bet jeigu rimtai, tai turėjau laiko pagaliau užkurti savąjį substacką, ko niekaip neprisiruošiau ištisus trejus metus. Jei kas dar nesilankėte, tai nuoroda čia: Taigi, dar kartą ačiū Andriui, kuris taip akylai numatė, kad po švenčių pasaulis nieko neveiks, ir pasauliui, kuris taip klusniai jo paisė. Jeigu jūs mano intonacijose nugirstate apmaudų sarkazmą, tai visai be reikalo. Būtų pakankamai sudėtinga į šią Echoskopiją sukišti visus rimtus, pusiau rimtus ir visiškai briedovus dalykus, kurie spėjo nutikti per tas 23 dienas. O vietoje trumpo recapo, tai per 550 valandų, prabėgusių nuo Naujų Metų: * Amerikiečiai iš pačio prezidentinio įmygio Karakase nupyzdino Nicolas Maduro, kuris dabar tupi tame pačiame Bruklino Detention Center, arba tiesiog belangėje, kaip ir P.Diddy iš repo orgijų, Gislaine Maxwell iš Epsteino failų, Luigi Mangione iš draudikų šaudymo, Sam Bankman-Fried iš kriptoscamų, ir dar vienas man menkai žinomas reperis Tekashi69, kuris turi daugiau tatuiruočių nei fiziškai įmanoma padaryti ant pusantro kvadratinio metro, kurį užima nediduko statistinio žmogėno oda. Tokioje šiltoje kompanijoje mainantis liūdnomis istorijomis šalti žiemos vakarai turėtų skriete skrieti. * Irane kilo kone didžiausi neramumai ir protestai nuo 2009 metų, visi jau laukė, kad dvasinis šalies vadovas Khamanei (tegul eina jis fcuking nx) greit prisijungs prie buvusių diktatorių kooperatyvo Rusijoje, kur jau sėdi Bashiras al-Assadas ir Viktoras Janukovyčius, tačiau mulos su smogikais išjungė internetą, prisikvietė banditų iš Afganistano ir Irako, kuriems nėra jokių sentimentų šaudyti iraniečius, ir viską paskandino kraujyje. Iki kito karto. * Mineapolyje ICE agentas nušovė jam kelią užtvėrusią vairuotoją, kadangi baisiai bijojo, jog toji jį pervažiuos. Nelaimė nutiko vos per kelis kvartalus nuo tos vietos, kur kažkada BLM riaušes sukėlė George Floyd. Minesota ėmė kunkuliuoti, bet ne tiek daug, nes prieš tai buvo išsiaiškinta, kad Somalio emigrantai vietos iždą patuštino ant kokio milijardo visokiomis socialinės rūpybos suktybėmis. Tai dabar visi pikti ir nelaimingi, tiek kairėje, tiek dešinėje. O labiausiai, gubernatorius Timas Waltzas, buvęs kandidatas į viceprezidentus, kuris nuliūdo, kad teks trauktis iš politikos. * Panašiai nelaimingi, kaip ir du astronautai, kuriuos teko ne pagal grafiką pargabenti iš Tarptautinės kosminės stoties, mat tie apsirgo. Ir apsirgo, matyt, rimčiau nei būtų galima pataisyti kokiais nors homeopatiniais žirniukais ar kompresais, jeigu jau teko siųsti kosminį laivą vietoje greitosios pagalbos. Gerai, kad neoutsourcino šitos misijos kokiam nors kosminiam Boltui, nes dar dabar kurjeris bastytųsi ties asteroidu žiedu rašinėdamas į TKS „Where are you my friend? I am waiting for you in place“ * Rusijos šešėliniam laivynui ir jo tankeriams jau jokia greitoji nebepadės. Kadangi juos imta medžioti po visus vandenynus rimčiau nei britai kažkada vaikėsi „Juodąjį perlą“ pirmame Karibų jūrų piratų frančizės filme. Dėl to Telegramo zetnikus ištiko kone apopleksijos priepuolis. Ypač kai pirmąjį tankerį amerikiečiai užėmė abordažu visą sceną tyliai stebint ir rezignuojant Rusijos kariniams laivams. Prie pratimo jau prisijungė ir britai su prancūzais, Putinas apeliuoja į tarptautinę teisę. * Vašingtone amžinai chardonnay padauginusi ex-TV teisėja Jeanine Pirro, kuri Trumpo nūnai paskirta DC prokurore, pateikė kaltinimus JAV Federalinio rezervo (tipo, jų centrinio banko) vadovui Jerome Powell, už tai, kad tas brangiai remontuoja savo banko pastatą. Visi ėmė panikuoti, kad Trumpas tuoj imsis kištis į palūkanų normos nustatymą pagal pieno riebumą, kritulių krentamumą ir kitus objektyvius kriterijus. Trumpas pareiškė, kad apie šį skandalą nieko nežino. * Užtat jis viską žinojo apie Grenlandiją. Pareiškė, kad nemato tolimesnio nei savo, nei JAV gyvenimo be šitos salos ir neatmetė galimybės užimti ją jėga. Visa Europa kolektyviai atsiduso ktnx, nusiuntė keliasdešimt kareivių į salą, tada Trumpas visiems pagrasino 10% muitais, tada atvažiavo į Davoso WEF, ten rėžė valandos spyčių, kuriame keturis kartus Grenlandiją pavadino Islandija, tada patvytino, kad, tipo, viskas su sąjungininkais susitarta draugiškai ir be pykčio. Dėl ko? Dėl to. Bet kuriuo atveju, Kremlius, kuris visą savaitę tiesiog orgazmino nuo šitų naujienų, šiek tiek nusivylė ir aptilo. [Andriaus pastaba: “Tai, vadinasi, buvau teisus. Realiai nieko ir neįvyko. Pasaulis vis dar sukasi. Apokalipsė atidėta iki vasario”] Ir čia tik septynios naujienos, apie kiekvieną kurių būtų galima suraityti ilgą tekstą. Priminsiu, kad apie Grenlandiją rašiau dar before it was cool, t.y., lygiai prieš metus: Taigi, kaip jau supratote, vietos ir laiko rimtų naujienų analizei nebeliko, o ar ir reikia? Tokiais nervingais laikais lieka kelios išeitys: užsidaryti budistų retryte su gongų terapija, pasekti Karja Kallas patarimu ir užgulti butelį (primenu, kad dar visa savaitė iki sauso sausio pabaigos) arba atsidėti mažiau rimtiems įvykiams. Ką aš šiandien ir padarysiu. Pradžiai ne kažkokia ypatinga naujiena, bet tiesiog pastebėjimas. Ar pastebėjote, kad mūsų Seime tautos išrinktieji šneka vis trumpiau? Ir aš čia nešneku vien apie jų kalbų trukmę? Pavyzdžiui, visų Maitaitis šneka tarsi ir daug, jeigu spaudos ženklais be tarpų skaičiuotum, bet jeigu bandytum tai paversti kažkokią prasmę turinčiais bitais, vis tiek gautųsi netoli zero. Ir tai, pasirodo, pastebima ne tik mūsiškiame parlamente. The Economist ištyrė britų parlamento kalbas per pastarąjį šimtą metų (gerai, kad nelindo į kokį XIX ar dar blogiau, XVIII, kai Bendruomenių rūmų nariai rėždavo valandines oratorijas). Taigi, 1938 metais vidutinė kalba buvo 1000 žodžių, kas, šiaip jau nėra tiek daug. 1965 metais Jameso Calaghano kalba pristatant biudžetą buvo 19000 žodžių, jau nebe kalba o visai apysaka. Apie 1970-uosius nuo vidutinės trukmės nusirėžė 100 žodžių. Tada dar šimtas. Tada dar. O pernai buvo 460. Taigi, kuo daugiau, ir kuo sudėtingesnės problemos, su kuriomis susiduria šiuolaikinės visuomenės, tuo mažiau žodžių jas nupasakoti. Paprastai kaltiname internetą, maždaug, visi pripratę prie tvytų, prie fotkių, jeigu tik ilgesnis tekstas (kaip Echoskopijoje ar mano Aidomu, tai visi iškart paišys ant jo TL;DR), tačiau šis nususimo procesas prasidėjo gerokai anksčiau, jau prie televizijos. Kuri, žinia, yra veiksmą mėgstantis mediumas, o šnekantis žmogus tikrai negali būti kvalifikuojamas kaip veiksmas. Nebent jis kalbos metu mojuotų nunčakais, rodytų pantomimą ar, atsiprašau už natūralizmą, tenkintų save už tribūnos. Yra ir dar vienas aspektas. Išėjo naujas Beno Afflecko ir Matto Damono filmas The Rip. Viename interviu Mattas Damonas, nesuprasi juokais ar rimtai pasakė, kad Netflixe jam paaiškino, kodėl dabar veiksmo filmų siužetai darosi tokie paprasti, ir kodėl vis tiek filmo herojai turi bent kelis kartus paaiškinti žiūrovui, kas gi čia vyksta, ir nuo ko viskas prasidėjo. Žinai, pasakė jam Netflixo vyrai ir moterys, dabartinis žiūrovas viena akimi sėdi filme, o kita savo telefone, kur nesiliauja skrolinti. Ir labai gali būti, kad tiesiog praleis svarbų momentą, kuris buvo esminis istorijos rutuliojimui. Tai ir reikia jam tai pakartoti, tikintis, kad išgirs ir dašus. O negalima padaryti filmą taip, kad jis tiesiog prikaustytų žiūrovą ir tas užmirštų visus savo telefonus? Gal ir galima, atsakė jam Netflixas, tačiau kam rizikuoti? Jeigu reikia dar vieno įrodymo, The Guardian rašo apie tai, kad mokyklos ir universitetai dabar prisako mokiniams ir studentams nebe visą literatūros kūrinį perskaityti, bet tik jo nuotrupą. Many schools don’t think students can read full novels any more. That’s a tragedy | Margaret Sullivan | The Guardian Mat, gaili jų laiko, ir, kaip pasakytų Netflixas, o kam rizikuoti? Aš bandau įsivaizduoti, kokį įspūdį apie „Tris muškietininkus“ būtų galima susidaryti perskaičius vien pasažą apie tai, kaip nuo žaizdos pakelės viešbutyje besigydantis Portas baigia nusiaubti visas viešbutininko maisto ir vyno atsargas? Arba, jeigu apie „Juodąjį obeliską“ spręstumėme vien iš Geležinės Kumelės sėdmenų, kuriais ji traukia vinis iš sienos? Arba apie Senąjį Testamentą vien iš „Giesmių giesmės“? Tačiau kam rizikuoti... Ta optimistine gaida einame prie kitų naujienų, kurios daugiau niekam ir netinka, kaip tik skrolinimui. Šį savaitgalį turi startuoti dokumentinis filmas apie Melania, kuris Amazon kainavo (vien už ekranizacijos teises Trumpienei) 40 milijonų dolerių. Sprendžiant iš to, kad pirmiesiems seansams užsakyta po kelias kėdes kino teatruose, kasų jis tikrai nemuš ir į Oskarus vargiai pretenduos. Užtat pasitarnavo maistu memų kūrėjams. Melania Trump Documentary Has Become Online LOL Meme with Fake Reviews, Defaced Posters, and Few Advanced Ticket Sales - Showbiz411 Kai mes kalbame apie nūdienos žmogus nebesugeba sulaikyti dėmesio nei ant parlamentaro kalbos, nei ant knygos

Perfrazuojant vienos partijos šūkį - “iššūkiai po iššūkių”. Taip gali skambėti mano veikla Vilniaus “Žalgiryje”. Klube buvo tiek apleistų vietų, kad net sunku patikėti, kaip galima taip nesirūpinti įstaiga, kuriai vadovauji ir kurios sėkme esi suinteresuotas kaip dalininkas. Nepadėjo ir laikas, kada galėjome ateiti ir pradėti tvarkytis - lapkričio antra pusė. Rinkodara, rėmėjai, klubo įvaizdis žaidėjų akyse, infrastruktūra, pasiruošimas rungtynių dienai, bilietai ir abonementai, nauja Akademijos vizija ir dar n kitų detalių - daug kur viską reikia pradėti nuo nulio. Ar net iš minusinio starto. Nieko tokio. Kuo sunkesnis iššūkis, tuo man labiau patinka. Ir priėmiau turbūt maksimaliai sunkų papildomą iššūkį - be visų darbų dar apsiėmiau globoti ir vadovauti Vilniaus “Žalgirio” moterų komandai. Ir čia mes turime labai įdomią priešpriešą. Pasaulyje moterų futbolas yra viena sparčiausiai augančių sporto šakų. UEFA ir FIFA investuoja milžiniškas lėšas, didžiosios tarptautinės kompanijos tokios kaip LIDL renkasi remti būtent moterų futbolą, 2023 metų pasaulio čempionatas tapo daugiausiai žiūrėtu moterų sporto įvykiu, Europos lygos fiksuoja daugiau kaip 25% lankomumo augimą stadionuose - Ispanijoje į populiariausias rungtynes ateina 30 tūkstančių, Anglijoje “Arsenalo” moterų komanda pritraukia ne ką mažiau žiūrovų nei vyrų - lapkritį rungtynes prieš “Chelsea” stebėjo 56 000 žmonių. Žodžiu, auga viskas - susidomėjimas, lankomumas, komercinės pajamos. Lietuvoje gi… Skeptikai mėgsta sakyti - jau vyrų futbolas nėra populiarus, o ką jau kalbėti apie moterų. Ir tame yra tiesos. Žiniasklaidos susidomėjimo beveik jokio. A lygoje yra šešios komandos, I lygoje - devynios komandos, bet kai kurie klubai turi moterų komandas, na, nes reikia. Dėl pliusiuko ar kažkokio finansuojamo euro. Konkurencijos čempionate beveik nėra, nes Šiaulių “Gintra” yra laimėjusi Lietuvos čempionatą 21 kartą iš eilės. Vyraujanti nuomonė, kad medalius galima laimėti tik tada, jei komandoje žais maksimalus kiekis legionierių. Pirmas tris vietas užėmusių komandų startinėse sudėtyse žaidė 5-6 lietuvės, dažniausiai 5, nes toks leistinas minimumas. Lankomumas, leiskite atsidusti. Oficialiame lygos puslapyje gal tik kas penktose rungtynėse yra fiksuojamas žiūrovų skaičius ir aš suprantu, kodėl. Nes skaičiai tokie - 25, 34, 48, 50. Rekordas buvo pasiektas “Gintros” rungtynėse pavasarį, kai jas Šiauliuose stebėjo net 80 žiūrovų, o nuo sezono vidurio “Gintra” tiesiog nustojo skelbti šituos skaičius, nes jeigu taip, tai nafig, kaip sako mano draugas Valinskas. Jau vyrų lygoje yra juokaujama apie du “Žalgirius”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis, tai moterų lygoje yra du VILNIAUS “Žalgiriai”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis. “MFA - Žalgiris - MRU” ir MFK “Žalgiris” Raskite skirtumus tarp logotipų. Viena iš šių dviejų komandų yra reprezentacinė Vilniaus moterų futbolo komanda ir gauna finansavimą iš savivaldybės. Ir tai nėra MFK “Žalgiris”. Aišku, reikia pasakyti, kad “MFA-Žalgiris-MRU” atsirado 2013 metais, kai Vilniaus “Žalgiriui” tos moterų komandos, matyt, absoliučiai nereikėjo ir nebuvo įdomu. Gal todėl buvę vadovai iš principo nekreipė dėmesio, kad pasirinktas faktiškai tas pats pavadinimas, tos pačios spalvos ir faktiškai toks pat logotipas. Dabar sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bet Lietuvos futbolas tuo ir nuostabus, kad jis sugeba visada nustebinti. Tai tikrai santykius geriau aiškinsimės futbolo aikštėje, o ne kažkur kabinetuose. O MFK “Žalgiris” moterų komanda susikūrė 2022 metais ir tris sezonus žaidė I lygoje, pernai vadovaujama žinomų trenerių Justo ir Virginijos Klevinskų debiutavo moterų A lygoje ir užėmė 5 vietą iš 6 komandų. Artėja 2026 metų sezonas. Vilniaus “Žalgirio” vyrų komanda persitvarko iš esmės. Moterų komanda yra dar įdomesnis iššūkis ir štai toks savotiškas mano manifestas: Aš tikiu moterų futbolu ne todėl, kad tai “graži idėja” * Lietuvoje tai atvira erdvė, kur sprendimai šiandien duos ilgalaikį pranašumą * Tai sportas su stipriu vertybiniu pagrindu - jaunimas, lyčių lygybė, bendruomenė * Čia dar nėra kosminių biudžetų ir kontraktų, čia žaidėjos eina žaisti, nes jos myli futbolą * Čia nedidelis, bet nuolatinis augimas duos milžinišką sportinį efektą. * FK “Žalgiris” yra unikalus prekės ženklas. Tai stipriausias futbolo vardas Lietuvoje, kuris jau sukėlė milžinišką susidomėjimą. Laukia specialios transliacijos, TV serialai, podcastai, sezonui parduota daugiau kaip 3000 abonementų. * FK “Žalgiris” moterų komanda nėra tik priedas prie viso šito. Ji strateginė klubo kryptis. * Susirinkti maksimumą legionierių ir užimti aukštą vietą A lygoje nėra sudėtinga, bet kokia prasmė? Žiūrovai ateis į stadioną tada, kai galės sirgti už lietuves merginas, todėl FK “Žalgiris” pagrindą sudarys lietuvės žaidėjos su keliomis stipriomis užsienietėmis. Bet esmė - kartu su Vilniaus “Žalgirio” moterų komanda turime ambiciją nugalėti ir pritraukti į stadioną žiūrovus. Strateginiai moterų komandos tikslai: Sportiniai: * 2026-2027 metais užimti prizinę vietą A lygoje * 2028-2029 metais kovoti dėl A lygos čempionių titulo Rinkodariniai * 2026 metais 8 kartus pasididinti lankomumą ir pasiekti 400 žiūrovų vidurkį stadione. Nedaug, bet reikia nuo kažko pradėti * Rungtynių metų suteikti žiūrovams galimybę įsigyti užkandžių ir gėrimų * Pasistengti, kad MFK “Žalgirio” rungtynės būtų transliuojamos per kurį nors “Žalgirio” medijos partnerį. * Pasiekti 1000 žiūrovų vidurkį iki 2029 metų Struktūriniai: * Bendradarbiauti su mergaičių ir merginų akademijomis, kad stipriausios jaunos lietuvės norėtų žaisti Vilniaus “Žalgiryje”. * Į komandą pritraukti kuo daugiau Lietuvos moterų rinktinės narių * Sudaryti geriausias sąlygas ir motyvacinius paketus žaidėjoms, kurios norėtų prisijungti prie Vilniaus “Žalgirio” * Mažiau, bet stipresnių užsieniečių žaidėjų Pakalbėkim apie pinigus 2026 metais “Žalgiris” moterų komandai skiria: 140 000 eurų, tačiau mano tikslas - padidinti šitą biudžetą iki 200 000 eurų randant papildomas lėšas iš rėmėjų, kurie matytų prasmę remti būtent moterų komandą Papildomi pinigai bus nukreipti į 1-2 aukštesnio lygio užsieniečių įsigijimą ir Lietuvos moterų rinktinės branduolio žaidėjų pritraukimą. Tai tiesioginė investicija į rezultatą aikštėje. Palyginimui - 2024 metais “Gintros” biudžetas buvo beveik 450 tūkstančių eurų, iš kurių 118K skyrė Šiaulių miestas ir 150K UEFA. 2027-2028 metais moterų komandos biudžetas turėtų tolydžio augti tiek paties “Žalgirio”, tiek rėmėjų pastangomis, ir 2028 metų sezone turime pasiekti 300 000 eurų - 200 000 eurų iš klubo ir 100 000 eurų iš rėmėjų. Kadangi šis projektas yra mano asmeninis prioritetas, pasistengsiu ir asmeniškai suteikti kuo daugiau vertės rėmėjams. Ir turbūt svarbiausia - remdami moterų futbolą jūs siunčiate labai aiškią socialinę žinutę savo akcininkams, darbuotojams, klientams ir partneriams. Gaunate didelį matomumą už labai nedidelę kainą ir klubas įvertins tai, kad jūs buvote su mumis nuo pirmųjų žingsnių. Nes po 3 metų rėmėjai klaus - “kodėl mes nebuvome čia nuo pradžių”. Statykime pamatus drauge. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Ar jis svarstytų ateiti dirbti į šitą Vyriausybę Idėjos virš politinio oponavimo Naivumas ir dirty business politikoje Kada jis suprato, jog dėl partnerystės yra game over Žmonėms neįdomu procesas, žmonėms įdomu rezultatas Kokių pavojaus signalų neįvertino Laisvės partija Kas dabar vyksta partijoje? Du iššūkiai Tomo vizijoms “Reikės padarysim dar kartą” …

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Šventinėje Alchemijoje nebus nieko apie Vilniaus Žalgirio komplektaciją, transferus, darbą su rėmėjais ar kitas futbolo virtuvės užkulisių įdomybes. Bus šiek tiek sentimentalus tekstas apie mano santykį su futbolu, galbūt atsakantis į kai kurių žmonių keliamus klausimus - “o ką Tapinas turi bendro su futbolu?”. Arba tiksliau - “Prie ko čia Tapkinas ir fulė” Mano geroji mama, reaguodama į priimtą pasiūlymą tapti Vilniaus “Žalgirio” prezidentu prisiminė, ko gero, vieną pirmųjų dramų, kurias mano gyvenime atnešė futbolas. Nes aš gimiau ir užaugau paprastuose ir darbininkiškuose Žirmūnuose ir nors visiškai šalia namų Čarno arba Tuskulėnų gatvėje buvo krepšinio aikštelė, visas laisvas laikas buvo praleidžiamas ant žolės vienoje ar kitoje namo pusėje, kur geriausias virpstas buvo medis, o kilimams daužyti skirtas įtaisas apskritai buvo nuostabūs vartai žaidžiant “Tūkstantį”, kai įvarčiai nuo virpsto ar skersinio atnešdavo papildomus taškus. Ir aš labai norėjau lankyti futbolą. Todėl mama ir prisimena tas raudas namuose įbedus veidą į kampą, nes mano tėtis labai kategoriškai nusprendė, kad jokio futbolo ir kaulų laužimų nebus, o aš turiu įgyvendinti jo neišsipildžiusią svajonę ir lankyti lauko tenisą Sereikiškėse. Dar blogiau - jis papildomai vesdavosi mane mušinėti teniso kamuoliuko į medinę sienelę, įrengtą už atsarginės “Žalgirio” aikštės - Marakanos vartų. Dar dabar atsimenu tą skausmą, kai aš mušu tą sušiktą teniso kamuoliuką, o už manęs laksto ir šaukia laimingi vaikai, žaidžiantys futbolą. Taip, mano gyvenamoji vieta turėjo milžinišką privalumą - visiškai šalia esantį “Žalgirio” stadioną, todėl kai jau išdrąsėjau pats pereiti gatvę su draugyčiais sliūkindavom į Marakaną ir koks būdavo džiaugsmas rasti tuščią aikštę ir paspardyti į vartus. Tikrus. Su tinklu. Gerai atsimenu ir pirmąjį kartą stadione - 1983 metų liepa. Atvažiavę pasisvečiuoti senelio broliai iš Kauno eina į rungtynes ir pasiima mane. Sėdime Šiaurės tribūnoje, “Žalgiris” žaidžia su Jerevano “Araratu” ir laimi 2:1. Nuo tada ir užsikabinau didžiuoju futbolu. Tėtis mėgdavo eiti į Rytų tribūną ir aš visada būdavau kartu su juo, prisimenu tuos vasaros vakarus, salsvą su niekuo nesumaišomą pigių cigarečių kvapą, grojantį sovietinį futbolo maršą ir taip pat vaikui susukusią galvą galimybę loterijoje laimėti tikrą automobilį. Ir, aišku, sirgalių riksmus - “Liūtas į narvą”, skirtą “Dnepro” puolėjui Liutyjui arba širdį veriantį klyksmą “Rasiuką užmušė”, kai griežtai buvo nukirstas mūsų saugas Vidmantas Rasiukas. Jeigu nepavykdavo keliauti į stadioną, laikas 18:45 prie televizoriaus būdavo šventas. “Labas vakaras, gerbiamieji sporto mėgėjai” - prabildavo komentatorius Virgilijus Mundrys ir tas dvi valandas man nelabai kas daugiau egzistuodavo. Pradinės klasės, 9-oji vidurinė mokykla, aš per pertrauką bėgu kiek įkabindamas ir, aišku, atsitrenkiu į blogiausią įmanomą žmogų - direktorių Matulaitį, kurio visi bijojom kaip velnias kryžiaus. Įkliuvau. - Pavardė? - griežtai klausia direktorius, o aš turiu tik kelias sekundes susivokti. - Mundrys, - iššaunu didžiausios žvaigždės pavardę. - Gal tu TO Mundrio sūnus? - klausia direktorius - Taip, tamsta direktoriau. - Na, gerai, perduok linkėjimus tėvui ir daugiau nebėgiok. Mama vėlgi prisimena, kaip būdama virtuvėje girdėdavo mane repetuojant - “čia buvo komentatorius Mundrys”. Bet sekmadieniai turėjo ir savo tamsiąją pusę - Bažnyčią. Nes mišios švento Petro ir Povilo bažnyčioje prasidėdavo septintą valandą vakaro, o kai močiutė nuspręsdavo mane vestis į bažnyčią, niekas šeimoje nedrįsdavo prieštarauti. Ir įsivaizduokim šitą pragarišką kelią - išeinam iš namų, kairėje futbolą spardo mano chebrytė ir rėkia - “Andriau, ar ateisi ant kalniuko”, o dešinėje girdžiu gaudžiant “Žalgirio” stadioną. O aš einu į mišias. Nežinau, ko tikėjosi mano močiutė, bet ilgiems metams manyje išugdė nuoširdžią nemeilę bažnyčiai ir jos ritualams. Mokykloje irgi viskas sukosi apie futbolą. Tarpklasinės tapdavo didžiausiu įvykiu, o per bet kurią pertrauką klasės berniukai kiek įkabindami lėkdavom į nedidelį žalią plotelį lauke, mesdavom švarkus kaip virpstus ir tas keliolika minučių azartiškai kapodavomės su mažu kamuoliu. Ir nesvarbu, lyja ar sninga, nesvarbu, kad grįžtam į pamoką uždusę, uniformos smirda kaip šlapias šuo, o keliai žali. Didžiausia šventė buvo tada, kai tėtis, pasitelkęs visus įmanomus ir neįmanomus ryšius, gavo du bilietus į “Žalgirio” rungtynes su “Geteborgu”. Deja, kitame etape jau taip nepasisekė ir bilieto į mačą su “Crvena Zvezda” jau nebeturėjau. Rungtynių kažkodėl netransliavo ir televizija. Ką daryti? Pliaupia kaip iš kibiro, apsirengiu, ateinu į vadinamąjį šunparkį, kur nuo aukščiausios kalvos vos vos matyti aikštės galas “Žalgirio” stadione ir pusantros valandos stoviu lietuje tikėdamasis iš stadiono gausmo nuspėti, ar įmušėm. Tada neįmušėm, pralaimėjom 0:1 ir iškritom. Pats niekada nežaidžiau rimtai, išskyrus gal kokias 20 minučių už FK “Ozas”, kur buvau išleistas į saugo poziciją, nieko nesupratau, visi prabėgdavo, kaip pro stovintį ir tada greitai supratau, kad futbolas didžiojoje aikštėje ne man. Tačiau vis dėlto turiu vieną vadinamąjį cap - tai yra atstovavimą rinktinei. Na, gerai tai buvo jaunučių rinktinė. Ir ne futbolo, o teniso. Nes kaip būtų keista, tenisas man sekėsi labai gerai, kelis metus buvau pirmoji Lietuvos raketė ir tryliktas reitingas Sovietų Sąjungoje. O tada su rinktine stovyklavome Kaukaze, dabartinės Abchazijos Gagrų mieste, gyvenome viešbutyje ir vietiniai vaikėzai metė mums futbolo iššūkį. Rinktinės susitiko ant viešbučio parkingo asfalto ir susitikimas baigėsi lygiosiomis, bet - aš buvau vartininkas ir likus kelioms minutėms ištraukiau vienuolikos metrų baudinį. Savo teniso pergales atsimenu ne taip gerai, kaip šitą ištrauktą penaltį. Vėliau nuo futbolo šiek tiek atitolau, bet sąžiningai būdavau stadione per visas rinktinės ir europines “Žalgirio” rungtynes. Irgi puikiai pamenu tą ekstazę, kai 1992 metais rinktinė žaidė namuose su Danija ir mūsų vartininkas Martinkėnas paėmė danų muštą vienuolikos metrų baudinį. Vietinė lyga manęs tuo metu kažkaip nelabai domino ir niekada save nepriskyriau žymiajai “Pietų IV”. O 2000 metų rudenį nutiko keistas dalykas. Dirbau LNK žiniose ir turėjom savaitgalio tradiciją pusryčiauti “Ritos slėptuvėje” ir skaityti šeštadienio “Lietuvos rytą”. Vieną rudens šeštadienį skaitau Nerijaus Kesmino straipsnį apie mažyčio miestelio Rūdiškių komandą, kuri pradėjusi nuo IV lygos per kelis metus išsikovojo teisę žaisti A lygoje, kuri tada dar buvo vadinama LFF lyga. Nerijus žavėjosi komandos savininku Romu Stašausku, stadiono danga ir bendra klubo koncepcija. Baigiau gerti kavą ir pradėjau galvoti. O tada sekmadienį sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes, apžiūrėjau stadioną, kuris turėjo tikrai puikią veją ir šiek tiek juokingai buvo įrengtas tarp miško ir kapinių. Pasikalbėjau su vietiniais, gavau Stašausko telefoną ir kitą savaitę paskambinęs pakviečiau susitikti. Tuo metu jau buvau šiek tiek žinomas žmogus iš televizoriaus, todėl Romas kiek nustebo išgirdęs, kad noriu būti “Vėtros” atstovu spaudai. Ir dar visuomeniniais pagrindais. Bet, aišku, sutiko. Ir artėjant 2001 metų sezonui ir “Vėtros” debiutui aukščiausioje lygoje darbo ėmiausi su man būdinga energija. Klubui buvo sukurtas interneto puslapis - tai dar buvo visiška retenybė. Visus tekstus ir interviu dariau pats, o dar įspūdingiau buvo tai, kad jis turėjo “Vėtros” rungtynių tiesioginę teksto transliaciją, kai stebintis rungtynes skambindavo kitam, sėdinčiam prie kompiuterio, ir pasakodavo, kas įvyko. Aleksandras Makejevas sukūrė “Vėtrai” himną, kas buvo dar viena naujiena. Radau jį, paklausiau, ir, žinokit, po 24 metų jis skamba dar visai neblogai Turbūt pirmą kartą buvo padarytas ir pompastiškas klubo sezono pristatymas naktiniame klube su kostiumuotais žaidėjais, visais futbolo vadovais ir ryškiomis prožektorių šviesomis. Pradėjau burti “Vėtros” fanų klubą, kuris vėliau visai sėkmingai evoliucionavo į nedidelį, bet aktyvų ultrų judėjimą. Klubas padėdavo su transportu ir aš tais metais sąžiningai pravažinėjau į visas išvykas, Rūdiškėse pasikraudavom ir jau patikrintus fanus, ir nuotykių ištroškusius Rūdiškių paauglius, kuriuos reikėjo nuolat stebėti, kad iš kokios parduotuvės neišsineštų saujos gėrybių, “pamiršę” už jas susimokėti. Teko gauti ir į veidą. Panevėžyje labai greitai prisikabinę įkaušę vietiniai marozai ir apsaugai gan abejingai stebint jau įsegė man vieną, kai suskubo į pagalbą “Ekrano” fanai - “Pirmoji Armada”. Šiaip iš pradžių senieji kitų klubų fanai, ypač “Pietų IV”, į mus žiūrėjo skeptiškai. Kažkokie arogantiški išsišokėliai, nieko nesuprantatys apie ultrų tradicijas. Aišku, jie buvo teisūs, bet palengva atšilo pamatę, kad stiprėja branduolys žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko klubą ir traukia tas kelias skanduotes nuo pirmo iki paskutinio švilpuko. Tada pavyko susitarti, kad fanų čempionatą organizuotų “Vėtros” fanai. Klubas davė aikštę, pasirūpino prizais ir vaišėmis. Atvažiuoju į Rūdiškes ir žiūriu, kad “Vėtros” fanų komandoje, kuri apšilinėja, nėra nė vi

Socialdemokratai ir jų partneriai - rudojo narcizo kompanija greičiausiai eis iki galo ir padarys tai, ką užsibrėžė. Seime pakeis įstatymą, palengvins direktoriaus atleidimo procedūrą ir pirma pasitaikiusia proga pakeis dabartinę LRT vadovybę. Tai tik patvirtina LRT tarybos nario Jono Staselio atvira konfrontacija su LRT generaline direktore peraugusi į epistoliarinį žanrą, siekiant suskaičiuoti protestui skirtas eterio sekundes. Kaip ir tikėjausi, gruodžio 9 dienos mitingas jų neišgąsdino. Manau, kad neišgąsdintų ir dvigubai didesnis protestas. Juolab, kad per visas žiniasklaidos priemones jie gali paaiškinti savo poziciją, pasukti uodegą, pameluoti, pamanipuliuoti ir didžioji rinkėjų dalis tikrai tiki, kad čia viskas dėl atlikto audito, didesnio skaidrumo ir milžiniškų LRT laidų vedėjų algų. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Tačiau nuleisti rankų negalima, reikia protestuoti, reikia rinktis prie LRT ir čia yra kitos savaitės programa: ANTRADIENIS, gruodžio 16 d. (LRT ĮSTATYMO SVARSTYMO SEIME DIENA): 12.30 val. kviečiame prie LRT pastato (Konarskio g. 49). Ten posėdžiaus LRT taryba. Kviečiame atvykti su plakatais ir į posėdį ateinantiems tarybos nariams priminti, kad ginti žodžio laisvę ir demokratiją yra svarbiausia tarybos atsakomybė. 18–20 val. PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Aikštėje visą dieną degs laužai TREČIADIENIS, gruodžio 17 d. (LRT ĮSTATYMO PRIĖMIMO IŠVAKARĖS) 18–20 val. SVARBIAUSIAS PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Jeigu negalite ateiti kitomis dienomis, ateikite trečiadienį vakare, tai – pati svarbiausia diena. Čia ypač svarbus kiekvieno dalyvavimas! Aikštėje visą dieną degs laužai KETVIRTADIENIS, gruodžio 18 d. (LRT ĮSTATYMO PRIĖMIMAS SEIME) 18–20 val. PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Aikštėje visą dieną degs laužai. PRIE PREZIDENTŪROS (REIKALAUJAME PREZIDENTO VETO) Visas dienas nuo antradienio iki penktadienio prie Prezidentūros S. Daukanto aikštėje stovės instaliacija – bestuburių oro žmogeliukų parkas. Kviečiame užsukti ir pasidaryti nuotrauką su prezidento simboliu. X X X “Ar jie išprotėjo” - klausia daug kas badydami į krintančius socdemų reitingus, o politologas Mažvydas Jastramskis netgi pavadino tai kolektyvinio politinio proto atostogomis. Bet ar tikrai socialdemokratai tokie kvaili, kaip čia gali pasirodyti. Pabandysiu paaiškinti, kad visai ne, ir padėliosiu patarimus, kaip perimti ir valdyti LRT, kad įgyvendintum savo tikslus, nuramintum žmones ir didžioji dalis tavo rinkėjų liktų patenkinti, susikabintų rankomis ir dainuotų “Kumbaya”. Mes turime tris įtakos žaidėjus - LSDP, Rudąjį Narcizą ir Prezidentą. Rudasis Narcizas yra Narcissus Brunneus Vulgaris, tai jo žaidimas paprastas kaip trys kapeikos. Asmeninę neapykantą LRT jis gražiai transformavo į kryžiaus žygį ir pateiks tai, kaip didelę skaidrumo pergalę ir Nemuno aušros vykdomus pažadus. Prezidentas mėgsta sakyti, kad išaugina ir išleidžia. Taip Valstybės kontrolėje atsirado Segalovičienė. Taip galėjo LRT vadovo kėdėje atsidurti ankstesnė Aisčio Zabarausko versija, tada pritrūko vieno balso, dabar antras raundas ir kodėl gi ne Fredis. Right Said Fred. Bet įdomiausias yra LSDP žaidimas. Remdamasis keliais šaltiniais partijos viršūnėje, kurie manęs nelaiko kraujo priešu, galiu teigti, kad socdemai nuoširdžiai galvoja, jog daro labai gerus darbus Lietuvai ir žiniasklaida jų neatspindi. Komercinei žiniasklaidai dar dar atleistina, bet LRT… Ir tai yra negerai. Taisytina. Beje, labai panašiai galvojo ir konservatoriai savo valdymo metu, tik nieko dėl to nedarė. Panašiai galvojo ir Karbauskio valstiečiai ir kažką darė, bet taip nedrąsiai, neužtikrintai ir nieko nesigavo. O valdžia labai nori, kad dėl tų daromų gerų darbų juos girtų. Premjerė mano laidoje labai akcentavo, kad “ne tik kritikuokit, bet ir pagirkit”. Pagyriau, kai buvo už ką - dėl futbolo diplomatijos su Lenkija. Jai patiko. Kol kas nelabai yra daugiau už ką girti. Kitas skausmo taškas yra Palucko istorija. Ir ji gal net svarbesnė, nes galimai yra tas šapas, kuris perlaužė kupranugario stuburą. Socdemų viršūnėlės irgi nuoširdžiai galvoja, kad LRT buvo neobjektyvi Palucko istorijoje ir tapo tų dviejų veikėjų - Černiausko ir Tapino - bei Laisvės TV naratyvo atkartotoja, užuot objektyviai tautai pateikusi eks--premjero argumentus. Ir žinant LRT politinį svorį ir įtaką, gal tada visi būtų atsikvošėję, išgirdę premjero tiesą ir Paluckas būtų išsaugotas. Todėl tai yra taisytina. Socialdemokratai, mano galva, vis dėlto nėra tie orbaniški ar bidziniški autokratai, kurie norėtų užvaldyti visas medijas ir sunaikinti žiniasklaidą. Ne, kam ją naikinti, komercinės televizijos orientuotos į pramogas, su jomis galima susitarti, o LRT veikla yra tiesiog taisytina, jeigu į direktorius ateitų doras, nešališkas ir objektyvus žmogus. Iš esmės - trijų skirtingų žaidimų partijos, bet tiesiog žvaigždės nulėmė, kad žaidimų tikslas realiai sutampa. Pakeisti įstatymą, atrišti rankas tarybai, kurios dauguma, vedama Jurkyno ir Staselio, su didžiausiu malonumu pakeistų jiems įgrisusią direktorę ir išsirinktų naują vadą, kuris būtų ne tik doras, nešališkas ir objektyvus, bet dar ir sukalbamas, nedėtų skerso ant LRT tarybos nuomonės ir suteiktų jai svarbos ir svorio. Tai koks turėtų būti naujas vadovas ir čia prasideda mano patarimai socdemams. Galite pasipiktinti, kad aš čia padedu savo mėgstamiausiai partijai, arba atidžiai stebėti, ar pildosi mano žodžiai ir daryti atitinkamas išvadas. Jeigu mūsų smagusis trio - LSDP, Nausėda ir Rudasis Narcizas - turi nors kiek košės galvoje ir strateginio mąstymo, jie neskirs direktoriumi odiozinės asmenybės, kuri sukeltų dar didesnį pykčio pliūpsnį. Kalbu apie Fredį Jansoną, Artūrą Račą, Rūtą Janutienę ar tą patį nelaimingąjį Ignotą Adomavičių, nes tokios pavardės dabar sukasi gandų fabrike. Jie turėtų paskirti pakankamai ištikimą, bet dar neužsišvietusį žmogų, kuris neturėtų partinio bilieto, bet labai gerai suprastų, kokie yra lūkesčiai. Ambicingą technokratą, kuris galbūt iš tikrųjų nuoširdžiai galvoja, kad sutvarkys LRT, pavers ją skaidriausia ir efektyviausia organizacija, ir užsidės milžinišką ordiną ant krūtinės. Ir tuo pačiu turės tiek proto, kad norimas permainas ir “taisytinus epizodus” įvykdytų subtiliai ir nepriversdamas LRT žurnalistų užsirakinti kabinetuose ar nešti smėlio maišų. Kad laužai prie LRT užgęstų ir visiems viskas būtų gerai. Aišku, Nausėda norėtų, kad būtų labiau ištikimesnis jam negu kitiems dviems partneriams, bet negali visko norėti. Zabarausko laivas jau išplaukė. Nors geriau eičiau groti pianinu į viešnamį nei būčiau LRT generaliniu direktoriumi, bet manau, kad per porą metų galėčiau paversti LRT politiniu įrankiu, paruošti naujam rinkimų ciklui. Ką daryčiau, jei būčiau LRT generalinis direktorius, atėjęs ir gavęs “trojkės” užduotis? Nieko drastiško. Jokių susidorojimų. Jokių išmetimų. Jokio keršto mitingų ir protestų organizatoriams. Tik nuoširdus ir atviras bendravimas su visais. Mano durys visada būtų atviros ir Miliūtei, ir Makaraitytei, ir Jakilaičiui, ir LRT tyrimų skyriui, jei tik jie norėtų ateiti ir išsakyti kritiką. Savo socialiniuose tinkluose ir viešumoje aiškiai sudėliočiau įmonės KPI: efektyvumo didinimas, lėšų taupymas šiais sunkiais laikais (“Nesvarbu, kiek pinigų gauni, svarbu, kiek naudos visuomenei už jus sukuri. Turime būti solidarūs” - sakyčiau ir visi linksėtų galvas) Duočiau nurodymą įsigyti kuo daugiau sporto transliacijų - sportas vienija. Kol tauta žiūri olimpiadas ir pasaulio čempionatus, galim pradėti darbus. Ir tada imčiau tvarkytis. Visų pirma - politinės laidos. Tokio svarbumo laidas visuomeninis transliuotojas privalo kurti pats, o ne samdytis iš šono ir būti priklausomas nuo išorinių prodiuserių. Visi “LRT forumai”, “Lietuva kalba” turi būti gaminami vidiniais LRT resursais. Todėl būtų atviras konkursas geriausiems laidų vedėjams ateiti dirbti į LRT pilnu etatu. Su sąlyga, kad neužsiimi daugiau niekuo ir niekur kitur. Jokių fondų, jokių verslų, jokių papildomų projektų. Edmundas Jakilaitis būtų laukiamas ir toliau vesti LRT forumą, be abejo. Tik tokiomis sąlygomis, kad jis atsisako visų kitų veiklų ir tampa etatiniu LRT darbuotoju su numatyta pareigybine alga. Jeigu jis atsisako, na, labai gaila, bet linkime geros kloties ateities projektuose. Bet taip į LRT geriausią eterį mielai grįžtu laiko patikrinti žurnalistai ir laidų vedėjai tokie kaip Tomas Čyvas, Vladimiras Laučius, Raigardas Musnickas ir kiti. Su kitais nepalankiais žmonėmis susitvarkyčiau per konkursus. Natūralu, kad labai džiaugčiausi “Auksinio proto” reitingais ir vadinčiau jį “mūsų laidų karūnos perlu”. Bet kitam konkurse intelektiniam žaidimui uždėčiau maksimalios kainos ribą vienai laidai. Tarkim, 5000 eurų už laidą. Solidi suma. Valinskui su Tapinu netinka? Ajajai. Turiu jau paruoštą frazę viešumai: “Apgailestauju, kad siekiant efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, išsiskyrė požiūriai ir mano galva, labai adekvačios LRT konkurso sąlygos UAB “Valius” pasirodė nepriimtinos” Jie sukandę dantis vis tiek dalyvauja? Bliamba. Gerai, tai tada paimkit dar vieną piliulę - LRT laidų vedėjai turi koncentruotis tik į tai, kad sukurtų geriausią įmanomą produktą LRT, todėl dalyvaudami konkurse jie sutinka su sąlyga, kad negalės vesti jokių laidų kitose televizijose ar internete”. Take that bro. Ir nieko nereikės išmetin

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Ritualinis Berniukų atjunkymas nuo LRT spenio Žemaitaičio naratyvai ir Beatos istorija “Beždžionių planetos” vaibas kažkoks Aidui Berniukai matuojasi, kieno Insightai didesni Ko trūko proteste Beatos šleifas ir Tomas Hanksas Ar Andrius planuoja užsiimti šantažu, kad paskatintų Žalgirio abonementų pardavimą Staska ir jo moterys Ką klientai primakliavoja su ChatGPT Kodėl iliustratoriams labai skauda dėl AI Aidas skaudinasi, kad negavo “Vilko valandos” dovanų Paulius pasakoja, kaip kūrė plakatą protestą Visi prisimena laidą “Auksinės rankos” Protesto skaičiai ir lygiai 10 000 žmonių Kokius žaidimus pardavinėja LRT vedėjai ir kaip juos uždaryti? Žemaitaičio skustuvas Andrius prisimena laikus, kai jo laidoje Puteikis gavo su kortele į krūtinę, nors buvo mesta į Venckienę. O Aidas su Paulium išsigąsta, jog maestro Kuprevičius buvo su apsauga išmestas iš laidos. Berniukai spėlioja, kada iš LRT bus išmestas Auksinis protas ir ką daryti su nufilmuotomis laidomis Vis dar neįvykęs Orlausko paneigimas Rožių karai vs Rožių kerai vs Ryžių kerai. Grandinėlė. Tamsios “Duokim garo” paslaptys Kaip Laisvės TV ginsis, kai ją šturmuos Nemuno aušra Naujųjų metų Berniukų planai This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Bet iš pradžių priminimas: Vilniaus “Žalgirio” metinis abonementas iki Naujųjų tik už 59e ir dar plius gaunate klubo rėmėjo dovaną - 40e vertės Premium mėnesio narystę Lemon Gym klubuose. Ir dar jei perkate du abonementus - mėnesio viduryje laukite klubo kalėdinės staigmenos asmeniškai jums https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400 Labai gerai prisimenu tą Vilniaus “Žalgirio” svajonių žygį 2022 metais, kai buvo patekta į Konferencijų lygos grupes ir rugsėjį atvažiavo “Baselis”. Klubas manęs paprašė ir aš mielai padėjau pareklamuoti rungtynes, kad ateitų dar daugiau žmonių, mane kvietė į VIPą, bet aš kažkaip mieliau nusipirkau bilietą į užvartę ir su sūnum atėjom prie ištikimiausių fanų. Ir stadiono pranešėjas pradeda skelbti sudėtis - Edvinas Gertmonas ir tada dešimt legionierių. “Žalgiris” tada gerai kapojosi, pralaimėjo tik 0:1, bet grįždamas iš stadiono vis galvojau - ar tikrai čia teisingiausias modelis, kai pagrindinėje Lietuvos futbolo komandoje startinėje sudėtyje žaidžia tik vienas ar du lietuviai. Ar rezultatai pateisina viską? Už ko užsikabinti ne fanui, o paprastam vilniečiui, ar jam nors kažkiek rezonuoja tie -oličiai ir -eličiai (su visa pagarba Balkanų futbolui) Šiemet liepą jau liepsnojant konfliktui tarp fanų ir “Žalgirio” vadovybės, Pietų IV Facebooko puslapis rašė taip: Šeštadienį po rungtynių vykusioje „diskusijoje“ mūsų klubo vadovės buvo paklausta: „Kodėl komandoje nėra daugiau patyrusių lietuvių?“ Nuskambėjo paprastas atsakymas: „Turėjom visą lietuvių sudėtį – pralošėm čempionatą.“ Nelįsime į detales, kodėl tas čempionatas buvo praloštas, bet lengva sakyti, kad komandai nereikia lietuvių. Realybė tokia, kad po 2023 m. sezono lietuviai žaidėjai nelabai ir žiuri į „Žalgirio“ pusę. “Visa lietuvių sudėtis” yra kažkoks marazmas ir poniai Venslovaitienei būdingas kliedesys, nes nieko net panašaus į “visą lietuvių sudėtį” 2023 metais “Žalgiris” neturėjo. Peržiūrėjau startines sudėtis, tai vidutiniškai buvo keturi lietuviai, tik vienose rungtynėse prieš “Hegelmann” klubą radau kažkokią anomaliją - net šešis lietuvius. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais “Žalgiris” tikrai orientavosi į visai kitą pusę nei lietuviai žaidėjai. A lygoje buvo laikomąsi ne taip ir seniai įvestos trijų privalomų lietuvių startinėje sudėtyje taisyklės, o Europoje - jeigu ne vartininkas Gertmonas, tai, manau, būtų ir nulis lietuvių pagrinde. Štai šių metų fiasko Europoje - prieš Maltos komandą rungtynes pradėjo du lietuviai (Verbickas ir Matulevičius), o prieš Linfieldą jau tik vienintelis Verbickas. Anksčiau irgi panašiai. Žaidžiant Europoje 2024 metais “Žalgiryje” buvo 2-3 lietuviai startinėje sudėtyje, 2023 metais Čempionų lygos atrankoje prieš “Galatasaray” buvo 2 lietuviai, vėliau prieš švedų “Hacken” ir vengrų “Ferencvarošą” irgi po du, atsakomosiose rungtynėse, kur jau iš esmės viskas buvo aišku, išleisdavo keturis lietuvius. Legendiniame 2022 metų Europos žygyje lietuviai “Žalgiryje” atrodė taip: Čempionų lyga. Kosovo “Ballkani” - 2 ir 2 Švedijos “Malme” - 1 ir 1. Aišku, kad vartininkas Gertmonas Norvegijos “Bodo/Glimt” - 1 ir 2 (dar plius Mikoliūnas) Europos lyga Bulgarijos “Ludogorets” - 3 ir 2 Konferencijų lyga Slovakijos “Slovan” - 1 ir 1 Šveicarijos “Basel” - 1 ir 2 Armėnijos “Pyunik” - 2 ir 1 Žvelgiant į šių metų A lygą Gargždų “Banga” padarė lentelę pagal tai, kiek procentų minučių klubuose žaidė lietuviai. “Žalgiris” užėmė garbingą paskutinę vietą su 30% laiko. Bet yra ir kitas dalykas. Dvi ambicijos - “turėti tik lietuvišką komandą” ir “laimėti A lygą ir pakovoti Europoje” yra nesusiekiantys indai. Prieš kelis metus kažkur ir viešai pagyriau “Šiaulių” futbolo klubą, kuris čempionate žaidė beveik vien tik su lietuviais, turėdamas tik 2 legionierius iš Ukrainos. Aišku, bronzos medaliai 2023 metais buvo puikus rezultatas, bet po to nutiko realybė, kovoti darėsi vis sunkiau ir šiemet jau “Šiauliuose” matėme keturis legionierius pagrinde. Kas vis tiek yra nemažas skirtumas tarp aštuonių legionierių šiemet žaidusių “Žalgirio” pagrinde iki pasikeičiant visai klubo vadovybei. Tai dabar pamėginsiu paaiškinti, kodėl neįmanoma susikomplektuoti futbolo komandą tik iš lietuvių ir laimėti A lygą bei turėti ambicijų giliai žygiuoti Europoje. Dabartiniai A lygos nuostatai liepia komandai bet kuriuo momentu aikštėje turėti bent tris lietuvius. Taip pat yra reikalavimas A komandoje registruoti bent 5 jaunesnius nei 21 metų lietuvius žaidėjus, bet nemažai klubų į tai žiūri kaip į formalumą, suregistruoja jaunimą, bet žaidžia jie dublerių arba B komandose. Teiginys, kad lietuvis žaidėjas kainuoja daugiau nei legionierius mokesčių prasme yra šiek tiek mitas. Jie abudu yra samdomi pagal sportinės veiklos sutartį, už juos klubas moka vienodą GPMą, bet už lietuvį dar reikia sumokėti Sodrą - 19.5% nuo pusės sumos. Tai jeigu lietuvis ir legionierius gauna, tarkim, 5000 eurų mėnesinį atlyginimą, lietuvis klubui kainuos brangiau apie 500 eurų per mėnesį. Tačiau yra įvestas legionierių registracijos mokestis ir kuo daugiau legionierių, tuo jis didesnis. Pavyzdžiui, “Žalgiriui” toks vienkartinis mokestis buvo apie 1500 eurų. Tai kai sudedi viską - per vidutinį dvejų metų kontraktą mano minėtą sumą gaunantis lietuvis klubui yra brangesnis apie 10 000 eurų. Aišku, jeigu tų lietuvių pagrinde būtų kokie 5-6, suma pasidarytų jau rimtesnė - per metus apie 30 000 eurų, bet vis tiek tai yra tik 1% rimtesnio lietuviško klubo biudžeto. Be to, yra tam tikros formulės, kaip už žaidžiančius lietuvius skaičiuojamos Solidarumo fondo lėšos, bet niekas iki galo nežino, kaip tai vyksta. Čia nusimanantys žmonės papildė, kad viskas labai aišku, kaip skaičiuojama ir atsiuntė nuorodas į Jaunimo projektą futbole. Akivaizdu, kad iki šiol Žalgiriui tai nebuvo labai aktualu https://jaunimofutbolas.lt/storage/pages/2025-m-jaunimaspro-programos-reglamentas.pdf Kitos dvi problemos yra didesnės: * lietuvių šiaip trūksta * įvestas privalomas lietuvių skaičius sukuria dirbtinę konkurenciją ir išpučia lietuvių kainas. Įsivaizduokime, kad vakuume visų klubo žaidėjų - lietuvių ir legionierių - lygis yra toks pat, sakykim, 7/10. Tada klubas, aišku, rinktųsi lietuvius, nes a) jie labiau prisiriša prie klubo, b) atitinka fanų ir rėmėjų lūkesčius. Bet vakuumo nėra. Rinkoje lietuvių yra šimtais kartų mažiau nei legionierių, o A lygoje įvestas privalomas skaičius kelia kainas. Nes klubai pradeda draskyti dėl rinkoje esančių lietuvių. Ir gaunasi taip, kad 6/10 lygį turintis lietuvis išbrangsta labiau nei koks 8/10 legionierius. Tada į rezultatus orientuotas klubas, kokiu visada save pozicionavo Vilmos “Žalgiris”, nusprendžia, kad ims tuos tris privalomus lietuvius, bet toliau už tą pačią sumą geriau prisipirks šiek tiek geresnių legionierių. Aišku, jeigu tos privalomų 3 lietuvių taisyklės nebūtų, būtų dar blogiau, nes klubai tikrai rastų neišsemiamoje Afrikos, Pietų Amerikos ir Balkanų rinkoje pigesnių legionierių nei lietuviai. O dar viena problema, kad lietuvių trūksta ir esminėse pozicijose. Tie lietuviai, kurie išvažiuoja į užsienį, A lygos klubams jau yra nepasiekiami, o dabar rasti gerą lietuvį centro gynėją arba puolėją klubui, kuris nori tapti čempionu, yra beveik neįmanoma. Pala, o rezultatyviausias šių metų A lygos žaidėjas Eligijus Jankauskas, sakysit? Pirma, jis ne puolėjas, o saugas. Antra, esu beveik tikras, kad kitą sezoną jis bent jau pamėgins įsitvirtinti kur nors užsienyje. Nes lietuviai futbolininkai turi tą svajonę - išmėginti jėgas užsienyje, žaisti stebint 15000, o ne 500 žmonių, galbūt būti pastebėtiems rimtesnių klubų, ir čia A lygos klubai neturi jokių svertų. Kol kas - kaip sakome mes “Žalgiryje”. Ir dėlto lietuviško futbolo ekspertai sako, kad paprasčiausias būdas klubui pasilengvinti tą trijų lietuvių limitą - turėti lietuvį vartininką. Todėl iš 10 A lygos klubų šiame sezone 7 vartus gynė lietuviai. O paskutinis, bet irgi svarbus dalykas - statistika rodo, kad lietuviškam klubui parduoti legionierių yra lengviau negu lietuvį. Na, taip yra. Vadinasi, rinkdamasis legionierių tu dar perki ir didesnį estimated value iš jo kažką uždirbti. Tai kur dabar čia yra tas mažiausiai lietuvių minučių turintis Vilniaus “Žalgiris” ir ką mes toliau darysim? Nuo pat pradžių tiek Mindaugas, tiek Tadas, tiek aš sakėm, kad lietuvių klube ir pagrindinėje sudėtyje turi būti daugiau, nes tai yra tikrasis žaliai-baltas kraujas, tai yra rėmėjai, tai yra žiūrovai, tai yra fanai. Ir motyvuoti lietuviai, kurie gerai jaučiasi lietuviškame klube, dėl jo žemę nosimi išraus ir kruvinais keliais pareis. Ir prie lietuviško klubo stuburo reikia priderinti legionierius tose “tuščiose” pozicijose, su kuriais gali laimėti lygą ir kurie nežaidžia trečioje Švedijos lygoje. Pokyčiai prasidėjo iš karto tik atėjus Mindaugui ir prie komandos vairo stojus Rolandui. Lietuvių skaičius pagrinde išaugo iki keturių, o rungtynėse prieš Kauno “Žalgirį” jau buvo ir 5. Bet reikia suprasti, kad sezoną “Žalgiris” baigė su paveldėta komanda. Atėjo metas vykdyti pažadus. Sakiau per Pietų 4 sezono uždarymą kalbėdamasis su fanais, kad nereikia skubėti jiems tikėti, tiesiog žiūrėkit, kaip vykdomas pažadas po pažado. Pirmas pažadas buvo parduoti bent 1000 abonementų - check Antras pažadas - daugiau lietuvių startinėje sudėtyje. Naujas sezonas ir j

Prieš pradėdamas skaičiuoti pinigus iš karto primenu, kad jeigu dar neturite Vilniaus “Žalgirio” abonemento, tai nežinau, ko laukiate. Kol kas kaina vis dar 59 eurai sezonui, nuo Naujųjų ji kils beveik dvigubai https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400 Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. 4 milijonai eurų. Apie futbolo klubų finansus yra prirašyta šimtai knygų, bet suvokti, kas tai yra turbūt geriausia analizuojant vieno konkretaus klubo balansą ir mėginant suprasti, kas vyksta biudžetą planuojančių žmonių galvose. Tai turbūt nenustebinsiu, kad rašysiu apie Lietuvos futbolo klubus ir konkrečiai apie Vilniaus “Žalgirį”. Naujasis Vilniaus “Žalgirio” pagrindinis dalininkas Tadas Burgaila per spaudos konferenciją paskelbė, kad klubo biudžetas kitais metais sudarys 4 milijonus eurų. Optimistiškai paskelbė, neslėpsiu, šalia sėdėjusio direktoriaus Mindaugo Kasperūno veidas akimirkai suakmenėjo, bet su jais galėsiu visa tai aptarti jau netrukus pasirodysiame podcaste “Trise valtyje”, skirtame Vilniaus “Žalgirio”, lietuviško futbolo ir investicijų į futbolą vidaus virtuvei. Pradžiai paimkim šitą skaičių ir palyginkim. Su pasaulio futbolo grandais nėra prasmės lyginti, palyginkim su vidutiniokais arba futbolo klubais iš mažesnių šalių. Kodėl tai svarbu. Nes galimybė žaisti Europos taurėse ir toje loterijoje, kurioje gali laimėti vietą pagrindiniame Čempionų lygos, Europos lygos ar Konferencijų lygos etape, yra esminis futbolo klubo tikslas, masalas ir šventasis Graalis viename. 4 milijonai. Su tokiais pinigais tu net negalėtum rungtyniauti Anglijos ketvirtoje pagal pajėgumą League 2, nes ten vidutinis klubo biudžetas sudaro apie 7 milijonus eurų. Vokietijoje tokie pinigai leistų žaisti ketvirtojoje pagal pajėgumą - Regionalliga, Italijoje - trečiojoje, Serie C lygoje, Ispanijoje irgi maždaug trečiojoje lygoje. Tai profesionalūs klubai, bet jokie Europos turnyrai jiems niekada nekvepės. Vienintelis būdas yra pasakiškas pasirodymas taurėje. Arčiausiai to šiemet buvo Vokietijos trečios lygos klubas “Arminia Bielefeld”, kuris pateko į taurės finalą, bet ten pralaimėjo “Stuttgart” klubui ir liko be Europos. Tai buvo vienintelis toks atvejis per 24 metus. Žiūrim arčiau mūsų - kas yra 4 milijonai Lenkijos, Čekijos ir, tarkim, Slovakijos lygose. Lenkijoje tokiu biudžetu operuoja vidutinis antros lygos klubas arba stiprus trečios lygos klubas. Čekijoje su 4 milijonais jau gali žaisti aukščiausiose lygoje, bet, aišku, tikrai nebūsi pretendentas į čempionus ar vietas Europoje. Slovakija dar arčiau Lietuvos - toks biudžetas leidžia jaustis patogiai lentelės viduryje Ir čia jau turime atvejų, kai tiek pinigų pakanka retkarčiais pažaisti Europoje - prieš pora metų Konferencijų lygoje žaidė Prahos “Bohemians 1905”, o sąlyginai kuklus ir panašų biudžetą turintis Slovakijos “Ružemberok” klubas pernai buvo per žingsnį nuo Konferencijų lygos pagrindinio turnyro. Jeigu pažiūrėtume į šių metų Konferencijų lygos pagrindiniame turnyre žaidžiančias komandas, tai darosi aišku, jog 4 milijonai yra visai konkurencinga suma. Nes čia žaidžia: * Gibraltaro “Lincoln Red Imps” - 2.3 milijono eurų biudžetas * Suomijos “KuPS” - 3.2 milijono * Čekijos Olomouco “Sigma” - 5.4 milijono * Šiaurės Makedonijos “Škendija” - 3.2 milijono * Maltos Hamrun “Spartans” - 2023 gale buvo skelbiama, kad 3.8 milijono, dabar galėjo pakilti ir iki 4-4.5 milijono Ir jiems visai neblogai sekasi - sužaidus 4 rungtynes “Sigma” turi 7 taškus, “KuPS” - 5, “Škendija” su “Red Imps” po 4 taškus ir visi pretenduoja dar pakovoti dėl vietos atkrintamosiose. O ten dar rimtesni pinigai. Todėl Lietuva turi milžinišką privilegiją prieš kitus, nes pas mus 3-4 milijonus turintis klubas privalo žaisti Europoje kiekvienais metais arba jo savininkai ir vadovai nesupranta, ką daro arba supranta, ką daro, bet ne klubo naudai. Nes Europa pasiekiama A lygoje užėmus pirmas tris vietas ar netgi ir ketvirtą, jeigu LFF taurę laimi klubas, užėmęs kažkurią iš tų trijų vietų. Šiemet taurę laimėjo “Panevėžys”, likęs lentelės viduryje, todėl “Žalgiriui” kraujas iš nosies reikėjo išplėšti trečią vietą ir paskutinį bilietą į Europą. Pasižiūrėjus į klubų pateikiamus biudžetus, supranti, kad keturi milijonai čia jau arti rekordo. Didžiausių biudžetų pavyzdžiai: Kauno “Žalgirio” futbolo klubas 2024 skelbė, jog turės 2.5 milijono eurų biudžetą, šiemet 3.1 milijoną. Aišku, 2026 metais jų biudžetas rimtai augs ir gali viršyti tuos keturis milijonus. Kauno rajono “Hegelmann” pernai turėjo milijoną, šiemet 1.35 milijono Šiauliai pernai skelbė apie pusantro milijono, šiemet 1.3 milijono Ir dabar Vilniaus “Žalgiris”, kuris visada buvo turtingiausias klubas. 2024 metų pradžioje skelbtas 3.36 milijono eurų biudžetas 2025 metų pradžioje skelbtas 4.1 milijono eurų biudžetas Abiem atvejais tuometė klubo direktorė Vilma Venslovaitienė nurodė tai, kaip pesimistinį biudžetą. Optimistiniu atveju (o tai reiškė gerą pasirodymą Europoje) buvo minimi 7.2 ar net 7.6 milijonų eurų biudžetai. Bet tai kas nutiko, kad šiemet nepavyko surinkti net ir pesimistinio biudžeto ir virš Vilniaus “Žalgirio” buvo pakibusi reali bankroto grėsmė. Nutiko vienas ar net abu apibūdinimai, kuriuos kiek aukščiau skyriau klubų vadovams. Bet kad būtų dar aiškiau pažiūrėkime į šių metų “Žalgirio” biudžetą Pesimistiniame variante klubo pajamos turėjo būti: 4,047 milijono eurų * 2.355 milijono iš UEFA premijų * 1.5 milijono iš Vilniaus miesto savivaldybės * 0.327 milijono iš rėmėjų * 0.125 milijono iš bilietų Čia, beje, duomenys iš dalininkų patvirtinto biudžeto ir jie nesueina, nes sudėjus visas pajamas gauname skaičių 4.307 milijono. Tačiau turbūt stebėtis nereikėtų, nes biudžeto eilutėje visu rimtumu yra įrašyti tokie dalykai: Viešbutis - pajamos 30 000 eurų X rėmėjas (parama NT) - pajamos 90 000 eurų. Ar jos buvo, ar nebuvo, ir kaip gali tame pačiame dokumente pajamos skirtis beveik 300 000 eurų išsiaiškins auditas. Bet esmė yra tos UEFA premijos: atmetus solidarumo lėšas bei išmokas už į rinktinę kviečiamus klubo žaidėjus, “Žalgiris” visu rimtumu biudžetavosi 1.575 milijono UEFA premijų už sėkmingą pasirodymą Europoje. Nes nu, o kaip kitaip. Ką mes, lochai, neperžengsime pirmo Čempionų lygos atrankos etapo? Nutiko taip, kad “Žalgiris” gavo nuo Maltos komandos Čempionų lygoje, tų pačių mano jau minėtų Hamruno Spartans, po to gavo nuo Šiaurės Airijos komandos Konferencijų lygoje ir baigė pasirodymą su 525 000 eurų priziniu fondu. Lygiai minus milijonas, kuris ir galėjo nuskandinti klubą, nes nei vienas iš esamų dalininkų neturėjo jokio noro savais pinigais uždengti atsivėrusią milijoninę skylę. Man sakė futbolo žmonės - tai visi klubai taip planuoja tikėdamiesi geriausio. Tai sėkmės visiems jiems, nes pastatyti klubo biudžetą ir likimą ant dviejų rungtynių rezultatų (o Maltos atveju - ant vienuolikos metrų baudinių serijos) yra turbūt netvariausias modelis, koks tik gali būti. Dar viena įdomi biudžeto planavimo ypatybė buvo ta, kad klubo vadovus realiai domino tik savivaldybės parama ir UEFA premijos. Visa kita buvo surašyta tiesiog kad būtų - be pagrindinio rėmėjo “Betsson” pajamų iš rėmimo beveik nebuvo planuojama (vis dar nežinau, ką tai reiškia “Viešbutis” arba “X rėmėjas (NT)”, iš abonementų pardavimų buvo planuojama 5000 eurų (panašiai ir gavosi, gal kiek daugiau, nes buvo parduota 118 abonementų), iš A lygos bilietų per visą sezoną - 20 000 eurų. Arba maždaug po 1100 eurų per rungtynes. Kitaip tariant - miesto pinigai yra, Europoje kažką nuveiksim, viskas bus OK, kam čia dar daugiau sukti galvas. Vienintelis tvarus dalykas buvo tas, kad atlyginimų suma neviršijo biudžeto dalies, kurią rekomenduoja futbolo vadybos profesionalai. Jeigu Vladimirui Čeburinui nebūtų mokama tris kartus A lygos vyr.trenerio vidurkį viršijanti alga, tai tas procentas būtų dar geresnis. Bet pamirškime Vilmą ir grįžkime prie naujojo “Žalgirio”. Iš kur atsiras Tado Burgailos paminėti keturi milijonai, jeigu klubas neplanuoja toliau žaisti rusiškos ruletės su europiniais pinigais. Blogiausia, kas galėtų būti - jei naujasis klubo savininkas finansines svajones pradėtų vykdyti dėdamas savus pinigus. Lietuvoje dar nebuvo tokios ilgalaikės sėkmės istorijos, nes anksčiau ar vėliau turtingam savininkui šitas žaisliukas pabosta arba pasidaro per brangus. Kaip sakė Gediminas Žiemelis - įdėjau į “Wolves” 10 milijonų, o net geros emocijos negavau. Tai su Vilniaus “Žalgiriu” taip nebus. Ir pats Tadas Burgaila nuo pat pradžių sako - klubas turi būti tvarus, išlaikyti pats save ir augti dėl savo sėkmingo darbo ir žaidimo aikštėje. Dėlioju skaičius, bet iš karto įspėju - čia yra tik mano projekcijos, o oficialų biudžetą klubas paskelbs tada, kai jis jau bus oficialus. Aiškios pajamos 2026 metų sezonui * 1.5 milijono eurų parama iš Vilniaus miesto savivaldybės * 0.325 milijono eurų garantuota UEFA premija vien už dalyvavimą Konferencijų lygoje. Tai garantavo su krauju išplėšta trečioji vieta A lygoje. * 0.1 milijono UEFA Solidarumo lėšos, jos bus skiriamos, jeigu klubas nenužygiuos Europoje iki pagrindinių etapų. Jos šiaip sudaro apie 0.3 milijono, bet į krizę patekęs “Žalgiris” jau dalį gavo anksčiau ir sugebėjo išmokėti algas ir pabaigti sezoną iki atėjo naujųjų savininkų stabilizuojanti finansinė injekcija. * 0.15 mili

Vienas pagrindinių į kryžiaus žygį prieš LRT pakilusių ir šlapią rudojo narcizo svajonę įgyvendinančių politikų klyksmas kaip tame Muncho paveiksle - kad LRT tarnauja vienai politinei jėgai, yra landsberginių irštva ir konservatorių ruporas, o “Auksiniame prote” visada žaidžia bent vienas Landsbergis. Šitą klyksmą mielai atrajoja tūkstančiai tikrų ir netikrų “Nemuno aušros” palaikytojų socialiniuose tinkluose. Netgi ir, regis, blaiviai mąstantys pradeda kartoti argumentą apie vienos partijos tiesą. Ant Žemaitaičio skvernų į Seimą įskraidinti atsitiktiniai “Nemuno aušros” pakalikai irgi atidirbinėja šefui rašydami užklausimus, kurie turėtų įrodyti, jog LRT dirba konservatoriams, o jeigu atsakymo nebus - vadinasi, irgi įrodymas, kad LRT turi ką slėpti. Štai toks Seimo narys Karolis Neimantas pareikalavo iš LRT generalinės direktorės pateikti skaičius, kiek ir kokių politikų dalyvavo pagrindinėse Lietuvos televizijos ir radijo politinėse laidose. Ir pateikė išsamų laidų sąrašą bei terminą - nuo praėjusio lapkričio vidurio iki šio lapkričio vidurio. Užklausos tikslas skaidrus kaip naminukė Šilutėje - priversti priešininkus arba a) mesti resursus į skaičiavimą, čia sena, veiksminga ir išmėginta teisininkų gudrybė - užpilti kitą pusę reikalavimais pateikti dokumentus, b) arba ignoruoti ir - “ką ir reikėjo įrodyti” - pripažinti, jog ten sėdi tik konservatoriai, kurie naudojasi visuomeniniu eteriu ir skleidžia propagandą, kad Lietuvoje ne viskas yra gerai. Aš esu įpratęs greitai tvarkytis su dideliu kiekiu duomenų - pinigais biudžetą pildantys čekutininkai dabar su liūdesiu gali pritardami linguoti galva - tai atsikėliau šiandien anksčiau, prisėdau ir peržiūrėjau tas laidas, kurių reikalavo Karolis Neimantas. Gerai, šiek tiek pasilengvinau darbą - neklausiau radijo laidų, nes vis dėlto TV laidos turi šiek tiek didesnį poveikį, bet televizijos laidas peržiūrėjau labai atidžiai ir nuosekliai nuo to praėjusio lapkričio. Ir tendencijos yra labai aiškios. Pradėkime nuo politinių diskusijų flagmano - LRT forumo, kurį nuo rudens veda Edmundas Jakilaitis, o anksčiau Deividas Jursevičius, ir LRT forumas sulaukia daugiausiai dėmesio iš valdančiųjų rėmėjų, kad ten tai jau tikrai į vienus vartus viskas varoma. LRT forumas Skaičiuojam politikus ir prezidentūros atstovus. Daugiausiai kartų LRT forume dalyvavo LSDP - 22 kartus ir konservatoriai - 19 kartų. Iš LSDP daugiausiai kartų buvo Motuzas ir Olekas. Iš TS-LKD buvo įvairūs politikai, bet daugiausiai kartų Kasčiūnas ir Skaistė. Demokratų sąjunga buvo net 7 kartus, o Skvernelis - 3 kartus. Bet čia tik nuo rugsėjo, o nuo praėjusio gruodžio demokratai buvo 9 kartus, daugiausiai Jeglinskas - 3 kartus ir čia svarbu atskirti, nes tada jie buvo pozicijoje. LVŽS dalyvavo 7 kartus, du kartus Gaižauskas ir Ąžuolas. Penkis kartus jau būdama pozicijoje. Prezidentūra 5 kartus - tris kartus pats prezidentas Liberalai - 7 kartai, 4 kartus Čmilytė - Nielsen. Nemuno aušra - 4 kartai, du kartus Žemaitaitis. Kadangi demokratus reikia padalinti, tai pozicijos vs opozicijos santykis “TV forume” yra 40:35. Jeigu Prezidentūrą priskirtume prie pozicijos, tada 45:35 Lietuva kalba Keliaujam toliau. Dar viena populiari ir įtakinga LRT diskusijų laida - “Lietuva kalba” Čia lyderiai - LSDP, kurie dalyvavo 16 kartus. Asmenybės labai įvairios. Antroje vietoje gerokai atsilikę konservatoriai - 10 kartų ir iš jų 3 kartus Kasčiūnas. Liberalai dalyvavo 6 kartus, LVŽS 5 kartus ( 3 kartus būdama pozicijoje), Nemuno aušra 3 kartus. Tuo metu pozicijoje buvę demokratai 3 kartus, o perėję į opoziciją - 2 kartus. Prezidentūrai 2 kartus atstovavo patarėja Pozicija vs opozicija 25:20, jeigu pridedam prezidentūrą 27:20 Savaitė Apžvalginė laida “Savaitė” turi tik vieną interviu poziciją ir neretai ten būna ne politikai, bet politikai atrodo taip: LSDP - 7 kartai Demokratai - 2 kartai opozicijoje ir 3 kartai pozicijoje TS-LKD - 3 kartai Pozicija vs opozicija 10:5 Dienos tema Ir dar lieka “Dienos tema”, kur dažniausiai pasirodo politikai. Ir čia, regis, visiškai vieni vartai valdančiųjų naudai LSDP laidoje dalyvavo net 62 kartų. Daugiausiai - 9 kartus buvo Paluckas, 8 kartus Šakalienė ir Sinkevičius, 7 kartus Ruginienė, 5 kartus Kondratovič TS-LKD dalyvavo 22 kartus. Daugiausiai kartų - po 6 kartus Kubilius ir Kasčiūnas. Demokratai dalyvavo tik 3 kartus būdami opozicijoje, bet 17 kartų būdami pozicijoje ir iš jų net 9 kartus Saulius Skvernelis. Nemuno aušra - 6 kartus, visus kartus Žemaitaitis, LVŽS - 4 kartai, 2 kartus būdama opozicijoje, liberalai - 5 kartus, iš jų keturis kartus Čmilytė-Nielsen. Ir Prezidentūra dalyvavo 20 kartų, iš jų 11 pats prezidentas Pozicija vs opozicija 87:31. Pridėjus prezidentūrą 107:31, skamba kaip labai nelygios Lietuvos moksleivių krepšinio lygos rungtynės. Ir susiveskime visus galus. Keturiose pagrindinėse LRT politinėse laidose nuo 2024 lapkričio vidurio iki 2025 lapkričio pabaigos partijos dalyvavo taip: LSDP: 107 kartai TS-LKD: 54 kartai Demokratų sąjunga būdama pozicijoje: 32 kartus Prezidentūra: 27 kartai Liberalų sąjūdis: 18 kartų Demokratų sąjunga būdama opozicijoje: 14 kartų Nemuno aušra: 13 kartų LVŽS: 10 kartų būdama pozicijoje LVŽS: 6 kartus būdama opozicijoje Galutinis rezultatas pozicija vs opozicija 162:92, o jeigu prie pozicijos pridėtume dar ir prezidentūrą, tai būtų 189:92 Tai turbūt akivaizdu, kad gruodžio 9 dienos protestas turėtų būti dėl to, kad valdančioji dauguma yra užvaldžiusi LRT ir okupavusi daugiausiai geriausio eterio laiko. O jeigu rimčiau - visiškai normalu, kad valdančiosios daugumos partijos, kad ir kokia ji būtų, gauna daugiau eterio, nes jie priiminėja daugiau sprendimų ir turi atsakyti į daugiau klausimų. Kol opozicija gauna savo dalį visuomeninio eterio atsverti savigyrai, kaip viskas Lietuvoje yra nuostabu, tol galima pasveikinti jauną mūsų demokratiją. Karoli Neimantai, tikiuosi, esate patenkintas. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com

Šiandien priešpaskutinė diena pasinaudoti 40% nuolaida naujiems prenumeratoriams visoms narystėms vieneriems metams Atsiprašau, Aisti, bet negalėjau atsispirti pagundai tokią nuotrauką įkelti - tuo labiau, kad daryta dar prieš 2019 metų rinkimus, ji puikiai atspindi mūsų pokalbio esmę ir tas viltis, kurias ir pats Aistis dėjo į Nausėdą. O dabar jis tapo vienu aštriausiu prezidento kritiku ir per šią valandą mes keliaujam per tai, ko Nausėdos komanda iš jo tikėjosi, ką gavo, kokias didžiausias klaidas padarė patys ir leido padaryti prezidentui. Kada aktyvavosi prezidento tamsieji bruožai ir kodėl neatsirado nieko, kas galėtų juos nugesinti. Taip pat kalbam apie komunikaciją - ar Aistis imtųsi dalyvauti kurios nors partijos renginiuose ir juos mokyti ir ar mes nepersistengiam su žanro grynumu. Ir kodėl Aistis sako - jeigu politikas jums rimtu veidu kalba apie tautos telkimą, jis meluoja. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Thank you Artūras Anužis, Marius Kazlauskas, Vilija, Andrius Pavelko, Rūta Putnikienė, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe