Advertise on podcast: Pas Nemirą

Žurnalistas Eldoradas Butrimas nedaug dirbo Lietuvoje, siuntė reportažus iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, karui prasidėjus iškart išvyko į Ukrainą, nors tuometinis darbdavys „Lietuvos ryto“ vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas neišleido vykti, o kai sužinojo, kad vis vien išvažiavo, sumažino honorarą per pusę. Eldoradas dėl to į Lietuvą negrįžo, prisidurdavo rašydamas į dešimt regioninių laikraščių. Kas pusę metų jis sugrįžta į Lietuvą ir eina pas gydytojus, nes sveikata rimtai sugenda, gyvenant nuolatiniame strese, baimėje, matant daugybę mirčių ir netekčių. Štai ir šįkart: „Miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, nenormaliai reaguoju į kiekvieną didesnį garsą“. Gydytojai ne tik liepė vartoti vaistus, bet dar ir patarė išvykti į reabilitaciją. Eldoradas nuskrido į Hurgadą, o tada – vėl į Charkivą, kur yra nuo karo pradžios. Jis vis dar negali ramiai žiūrėti į raudančius ukrainiečius, sužinojusius apie artimųjų mirtį arba juos laidojančius, „verkiu žiūrėdamas į juos“, prisipažįsta Eldoradas. Pokalbis su LRT radijo bendradarbiu Ukrainoje – Eldoradu Butrimu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Scenografijos patriarchu vadinamas Adomas Jacovskis skaičiuoja, kad per 30 metų kartu su Rimu Tuminu pastatė 38 spektaklius. Viskas prasidėjo nuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį pradėjo statyti su Almantu Grikevičiumi, bet jis suprato, kad nepavyks, ir spektakio ėmėsi Rimas Tuminas. Taip ir žygiavo jie kartu nuo spektaklio prie spektaklio trise: Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir jis, Adomas Jacovskis. Sako, vieni kitus suprasdavo iš pirmo karto. Po dviejų kolegų mirties Adomas Jacovskis atsisakė pasiūlymų imtis scenografijos keliuose spektakliuose, retai ir į teatrą benueina. Jis lygina Rimą Tuminą ir Eimantą Nekrošių, sako, šis visada žinojo, ko nori, o Tuminas – ne visada. Dabar sugrįžo prie tapybos ir balandžio mėnesį surengs savo parodą „Titanike“. Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Lietuvos užsienio politikoje pirmiausia turi dominuoti pačios Lietuvos interesai, dažnai vertybėmis prisidengiama, kai tai patogu, kai ne – vykdoma pragmatiška politika“, – sako signataras Egidijus Bičkauskas. Jis neslepia, kad nepalaiko Lietuvos užsienio politikos, turi savo požiūrį. Tai jam teko užduotis 1990 metais nuvežti į Maskvą ir įteikti tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dokumentą. „Labai bijojau, kad kas neužpultų ir neatimtų, todėl važiavau niekam nepranešęs, neprašiau automobilio Maskvoje, vykau savo jėgomis, bet dokumentą įteikiau“, – prisimena Egidijus Bičkauskas. Tuo tarpu prezidentu tapęs Borisas Jelcinas su visa vyriausybe buvo atvykęs į Lietuvos atstovybę, kuriai tuo metu vadovavo Egidijus Bičkauskas. „Turbūt mes buvom tokie vieninteliai, sulaukę tokių svečių“, – pasakoja Egidijus Bičkauskas. Kaip prisidėjo prie pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro skyrimo ir ką vietoje savęs pasiūlė kaip Centro sąjungos kandidatą į prezidentus, kuris, beje, juo ir tapo, – pokalbis su signataru, pirmuoju Lietuvos atstovu Maskvoje po Nepriklausomybės atkūrimo Egidijumi Bičkausku. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Ketverių metų kadencijai Mokslų akademijos prezidentu išrinktas akademikas Vytautas Nekrošius pasakoja, kad rinkimuose turėjo du varžovus, svarbiausia – jis nori pasiekti, kad MA viešai dažniau pareikštų savo nuomonę aktualiais visuomenei klausimais, nesvarbu, ar ta nuomonė patiks politikams, ar ne, bet ji turi būti. Paklaustas, kodėl visuomenė vis dar nepasitiki teisine sistema, sako, kad didele dalimi tai dėl sovietinio palikimo, nes tada teisinė sistema netarnavo žmogui, tačiau dabar laikai pasikeitė. Aštuonerius metus priklausęs Žaliųjų partijai, V. Nekrošius iš jos pasitraukė, kaip ir daugiau jos narių, susikirtus jo ir dabartinės partijos vadovybės nuostatoms įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl įvykių Gazos ruože. V. Nekrošiaus nuomone, tai ir kartų klausimas. Dabar akademikas yra Liberalų sąjūdžio narys, kaip juo tapo – pakviestas ar pats pasisiūlęs, – pokalbyje su akademiku, teisininku Vytautu Nekrošiumi. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Dar visai neseniai apie Gintarę Masteikaitę žinojo gerokai mažesnis ratas žmonių – daugiau tų, kurie susiję su šiuolaikiniu šokiu. Tačiau šiandien jos veidas atpažįstamas gerokai plačiau, nes ji – viena iš kultūros bendruomenės iniciatyvinės grupės narių. Tai ji aktyviai kvietė ginti Kultūros ministeriją nuo „Nemuno aušros“, burtis į protesto mitingus, vėliau prisijungti prie laisvo žodžio protestų. Iki tol Gintarė Masteikaitė buvo Lietuvos šokio informacijos centro vadovė ir šiuolaikinio šokio festiavalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatorė, todėl apie modernųjį šokį gali kalbėti labai ilgai, su užsidegimu, tačiau dar įdomiau, kaip ji pateko į šiuolaikinio šokio pasaulį. Pasirodo, visko pradžia buvo nepasitenkinimas suteikiamų žinių kokybe dar mokykloje, mažame Šakių rajono miestelyje.  Ved. Nemira Pumprickaitė.

Vienas iš ryškiausių pastarojo meto Lietuvos politikų, šiandien iš politikos pasitraukęs ir neturintis planų į ją grįžti Gabrielius Landsbergis pasakoja, kodėl jis, diplomatas, nusprendė imtis politinės veiklos, sako, kad Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo ne tik dėl paramos Taivanui, bet ir dėl to, kad Lietuva būtų išgirsta pasaulyje: kai tave mato, tave gina, nes būdami tokie mažučiai nesam dėmesio centre. Visus savo, užsienio reikalų ministro, susitikimus jis yra aprašęs dienoraštyje, kuris turėtų virsti knyga. Kita knyga bus skirta Lietuvos vietai pasaulyje aptarti, bet abi jos rašomos Stenforde, kur jis šiuo metu yra vizituojantis mokslo darbuotojas. Ką jis veikia Stenfordo universitete, kaip ten atsidūrė, kokie universitetai dar kvietė, taip pat apie vaikystę, Kalėdų dovanas ir, žinoma, senelį, kuris artėjant Sausio 13-ajai Gabrieliui turėjo atskirą planą. Pokalbis be tribūnų su buvusiu užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Aktorė Gabija Jarminaitė užaugo menininkų ir muzikantų šeimoje: Gražina Blynaitė ir Aleksandras Kernagis – jos seneliai – aktoriai, Vytautas Kernagis – dėdė – žinomas dainuojamosios poezijos autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. Povilas Jaraminas – tėtis – žinomas pianistas, o mama - choro artistė. Gabija pasakoja, kad ilgai nešiojosi įžymių klano „kuprą“, net galvojo, kad nepavyks tapti aktore, bet pavyko – šiandien ji pati žinoma kino ir teatro aktorė, beje, sako, didelio skirtumo, kur vaidinti, nejaučianti, tiesiog turi darbą ir jį dirbi, nors yra atsisakiusi vaidmenų, kurie nieko bendra su ja neturėjo. O štai premjerės Ingridos Šimonytės vaidmuo sulaukė ne vieno komplimento, bet, šypsosi Gabija, „kokia 12-ka metų ją vaidinu ir tik visai neseniai pajutau – pagaliau man pavyko“. Pokalbis su teatro ir kino aktore Gabija Jaraminaite. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Teisės maestro pavadintas Egidijus Kūris purtosi skambių terminų: „Aš viso labo VU profesorius“. Pradėjęs nuo fizikos studijų ir tapęs pripažintu teisės autoritetu, Egidijus Kūris pasakoja, kas yra Konstitucijos dvasia, ir prisimena, ką reiškė prieš ketverius metus pasakyti jo žodžiai, kad praėjus laikui, galvoja, jog kai kurie KT sprendimai galėjo būti kitokie. Jis įžvelgia labai didelių problemų dėl politikų skyrimo - Stasio Šedbaro ir Juliaus Sabatausko - į KT teisėjus, suabejoja ir J. Sabatausko teisėjo praktikos trūkumu, puse lūpų užsimena apie studijų problemas. E. Kūris kritikuoja valdančųjų veiksmus Kultūros, KAM ministerijose ir svarsto, kaip LRT valdymas galėtų užtikrinti jam visuomeninio transliuotojo statusą. Pokalbis su buvusiu KT pirmininku, EŽTT teisėju, VU teisės profesoriumi Egidijumi Kūriu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kovoti į Ukrainą jis išvažiavo vienas pirmųjų – 2022-ųjų kovą. Buvo Kosto Kalinausko pulko instruktorius-išminuotojas, tačiau teko grįžti, kai amžius ir sveikata pradėjo trukdyti. „Kai tu nespėji, juk kariai tavęs nepaliks, vadinasi, statai juos į pavojų“, – kodėl negalėjo ilgiau pasilikti, pasakoja Rimas Armaitis. 23-ejus metus ištarnavęs „Aro“ išminuotoju, puikiai pamena tuos laikus, kai Lietuvoje darbo netrūko: banditai minavo ne tik tų, kuriuos laikė savo aukomis, bet ir saviškių namus, automobilius. O apie 2000-uosius viskas nurimo, darbo beveik neliko, prisimena R. Armaitis. Apie karą Ukrainoje jis gali papasakoti daug: kaip atrodė mūšiai dėl Bachmuto ir dėl Pokrovsko, pasirodo, skirtumas didžiulis, o korekcijas padarė dronai, kaip apmokomi kariai, kad patektų į frontą, kad ir ukrainiečių karininkai nevengia nesiskaityti su eiliniais, kad korupcijos neišvengia ir kariuomenė, ir koks didžiulis skirtumas tarp rusų ir ukrainiečių kariuomenių: ginkluotės 8:1, kartais ir 10:1, kareivių 8:1. Pokalbis su instruktoriumi-išminuotoju Rimu Armaičiu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Mes Kubai parduodavome lajų, kurio Lietuvoje niekam nereikėjo, per Rygą į Lietuvą iš Kubos atkeliaudavo žuvys, kurias parduodavau suomiams, o jie mums siųsdavo maistelį vaikams, kuris buvo reikalingas kūdikiams, kai mamos neturėdavo savo pieno“. Kai klausaisi pirmojo po atkurtos nepriklausomybės prekybos ministro Alberto Sinevičiaus, supranti, kaip toli mes nuėjome ir kaip sunku buvo pirmiesiems ministrams, kai pinigų valstybė neturėjo, Rusija įvedė blokadą, o išgyventi reikėjo. Tada vyko pirk-parduok bendravimas su visu pasauliu, bet pirmiausia su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis. Mainais į lietuviškus maisto produktus, odas, kailius į Lietuvą keliavo aparatūra, įvairūs agregatai, skalda keliams tiesti ir kiti reikalingi produktai. Kad sudomintum užsieniečius, kartais tekdavo ir netiesą pasakyti, pavyzdžiui, kad Katedroje palaidotas didysis kunigaikštis Vytautas, tačiau, kaip sako Albertas Sinevičius, taip reikėjo daryti, nes viskas buvo dėl valstybės. Pokalbis su Kazimiros Prunskienės vyriausybės prekybos ministru Albertu Simevičiumi. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kalbėtis su Gražina Arlickaite ir neklausti apie „Scanoramą“ tiesiog neįmanoma. Paklausta, ar svarstė kada nors perduoti festivalio rengimą kitam žmogui ir pačiai likti tik viešnia, „Scanoramos“ įkūrėja, jau 23-ejus metus vadovaujanti festivaliui, sako, kad tokia mintis jai niekada nekilo. Apie tai, kaip gimė „Scanorama“, kodėl ji paliko iki tol rengtas „Kino pavasario“ komandos gretas, apie kino studijas Maskvoje – nors buvo siunčiama į teatro studijas – ir ten sutiktus žmones, vėliau tapusius žinomais kino kūrėjais. Apie sugrįžimą į Vilnių, nes likti Maskvoje ji net nebuvo svarstusi, apie menininko pareigą būti „paskutiniu humanistu“ vartotojiškoje visuomenėje ir tikrą vienatvę, kai sunku sulaikyti ašaras – pokalbis su Gražina Arlickaite. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius, šiame leidinyje dirba nuo pat jo įkūrimo – tiksliau, nuo bandomojo numerio 1994-aisiais. Nuo 1995 metų, kai VŽ leidžiami be pertraukos, iki šiol jis eina vyriausiojo redaktoriaus pareigas, o kurį laiką buvo ir direktorius. Be šio leidinio, R. Barysas yra dirbęs vos keliuose kituose – ELTOS vyriausiuoju redaktoriumi ir žurnale „Forumas“. Žurnalistika jam – neatsiejama gyvenimo dalis, ir tai gerai paaiškina, kodėl jis taip aktyviai komentuoja viešąją politiką. Nors „Verslo žinios“ orientuotos į verslo auditoriją, ši sritis glaudžiai susijusi su politiniais sprendimais, todėl R. Barysas nevengia kritikos valdžios veiksmams – pavyzdžiui, taip vadinamai mokesčių reformai. Ar tai iš tiesų reforma, o gal destrukcija – svarsto jis. Interviu metu R. Barysas taip pat aiškiai pasako, ar ketina pasinaudoti valdžios pristatomu „dideliu nuopelnu“ – galimybe atsiimti sukauptas lėšas II pakopos pensijų fonduose. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Petro Vaitiekūno kelias į politiką prasidėjo Sąjūdyje. Vėliau buvo tarp tų, kurie pasirašė ant Kovo 11-osios Akto, buvo užsienio reikalų ministras G. Kirkilo Vyriausybėje, ambasadorius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Savo akimis matė Maidano įvykius ir Krymo aneksiją. Kryme išbuvo tris savaites nuo pirmųjų dienų, kai ten pasirodė rusų „žalieji žmogeliukai“. Puikiai prisimena, kaip ketvirtą ryto sulaukė skambučio iš Vilniaus su raginimu vykti į Krymą.Apie Lietuvos kelią jis kalba optimistiškai: ji labai daug pasiekė per tuos 35-erius metus ir pasieks dar daugiau, kad tik nebūtų karo. Ir dar keliskart pakartoja „kad tik nebūtų karo“. Pokalbis su signataru, ambasadoriumi, užsienio reikalų ministru Petru Vaitiekūnu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Leonas Ašmantas – pirmasis energetikos ministras po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Iš viso jis dirbo 5-iose vyriausybėse 1990-1993 metais. Jam teko kurti ir Energetikos ministeriją, nes pradėjo dirbti 3 žmonės. „Premjerė K. Prunskienė, sakė, kad už viską atsakingi patys ministrai, tik, kai negalima klausimo išspręsti be vyriausybės, kreiptis į ją“, - pasakoja L. Ašmantas. O štai su premjeru G. Vagnoriumi iš viso buvo neįmanoma dirbti, prisimena jis. Ne vien apie darbą pasakojo buvęs ministras. Kaip kito ministro – Dariaus Kuolio – paprašytas iš ministerijos lėšų 1992 m. nupirko Lietuvai M. K. Čiurlionio paveikslą „Kapinių motyvas“, o tada kažkieno priskųstas vaikščiojo į prokuratūrą pas gen. prokurorą A. Paulauską, nes esą paveikslą pasisavino. Ir apie branduolinio raketinio variklio erdvėlaiviui į Marsą kūrimą, nes buvo vienas iš kūrėjų. Pokalbis su pirmuoju energetikos ministru Leonu Ašmantu. Ved. Nemira Pumprickaitė

Pokalbis prasidėjo nuo TV videofilmo „Raudonmedžio rojus“, pasakojusio apie Smetonos laikų gyvenimą Kaune, o tada persikėlė į teatrą, kodėl žiūrovai išeina iš spektaklių, o jie gauna apdovanojimus. Kodėl žiūrovai ne visada susikalba su kūrėjais? Apie kūrėjų ydas ir švietimo įtaką jaunam žmogui. Bet, svarbiausia, apie kūrybą: kitąmet sukaks 50 metų, kai jis scenoje. Kaip ketina paminėti? Ar iš viso ketina tai daryti? Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Valentinu Masalskiu. Ved. Nemira Pumprickaitė.