Advertise on podcast: Pas Nemirą

Algirdas Morkūnas keliauja ne ten, kur patogu ir penkiažvaigždučiai viešbučiai, o kur nei jauku, nei saugu, dažnai be apsaugos vietinė valdžia net neleidžia po šalį keliauti. Sako, kad dažniausiai keliauja vienas, nes ten, kur jis nori vykti, niekas kitas nenori. Tarp ko aplankytų šalių – Šiaurės Korėja, Afganistanas, Čadas, Bolivija, Venesuela, Kolumbija, Brazilijos ir Bangladešo lūšnynai. Visų neišvardinsi, nes jų per šimtą. Tik ką parvyko iš Tadžikistano, kur kalnuose kaimeliuose gyvena, regis visų pamiršti žmonės, ten nėra augalų, medžių, ten šalta, ožkos sudžiūvusios, valgo jie tik bulves, morkas ir duoną. Darbo nėra, tik namų ūkiai, bet jie jaučiasi saugūs, nes netoli Afganistanas, kai kyla ginkluoti konfliktai, jų neliečia. O dar jie turi privilegiją tiesiog iš savo kaimo stebėti snieginius leopardus, dėl kurių turistai važiuoja tūkstančius kilometrų be garantijų gyvūnus išvysti. Įdomiausios kelionių akimirkos su Algirdu Morkūnu. Ved. Nemira Pumprickaitė

Į pirmąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybę Rimvydas Jasinavičius atėjo po 5-erių metų vadovavimo „Vilmos“ gamyklai, kuri gamino magnetofonus, nors iš tikrųjų tai buvo karinio komplekso gamykla, valdoma iš Maskvos ir gaminusi pasiklausymo aparatūrą, lėktuvų „juodąsias dėžes“. Beje, pirmieji Sovietų Sąjungoje kasetiniai magnetofonai buvo pagaminti „Vilmoje“, vadovaujant R. Jasinavičiui. Nors pirmoje vyriausybėje jam vietos atsirado, premjeru tapus G. Vagnoriui, kaip sako R. Jasinavičius, ministru jis buvo neilgai: vieną dieną išgirdo, kad jo vadovaujama Pramonės minsiterija naikinama. Ir dabar jis laiko tai didžiausia klaida. Kurį laiką buvo bedarbis, nors mėgino įsidarbinti valstybės įmonėse, bet niekas nepriėmė. O tada į Lietuvą iš JAV atvažiavo jo jau pažįstamas verslininkas Benas Gudelis. Ir jie sukūrė „Benet Distributors“, kurioje ir uždirbo savo pirmąjį milijoną. Šiandien, įkūręs Turto akademiją, jis moko, kaip pats sako, kaip tapti kapitalistais, bet skausmingiausia tema lieka švietimas. Ved. Nemira Pumprickaitė

Rūta Oginskaitė – garsaus aktoriaus Laimono Noreikos ir ne mažiau garsaus sovietmečio politiko Justo Paleckio dukters Sigitos dukra. Ji nenorėjo girdėti, kad yra garsių tėvų vaikas, todėl labai seniai pasirinko savo močiutės, Laimono Noreikos mamos, pavardę. Beje, močiutė užaugino keturis vaikus nepakeitusi pavardės į Noreikienės ir liko Oginskaitė. Rūta Oginskaitė giminystės ryšiais susijusi ir su kitu garsiu Lietuvos kino ir teatro aktoriumi Juozu Budraičiu, vedusiu Rūtos mamos seserį. Dar įdomiau, kad kone visą gyvenimą šios šeimos gyveno kartu. Rūta Oginskaitė – žinoma Lietuvos kino ir teatro kritikė. Apie lietuvišką teatrą ji sako, kad jis labai „žalias“, bet daug žadantis. Ji yra knygų apie Vytautą Kernagį, Arūną Žebriūną, Robertą Verbą, Vladą Bagdoną, Olgą ir Grigorijų Kanovičius, Jūratę Paulėkaitę autorė. Dabar, sako, mėgina susivokti tėvų laiškuose ir laukia, galbūt ateis suvokimas, kad turi apie tai parašyti knygą. Ved. Nemira Pumprickaitė

Šiandien Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje dainuoja jos dukra, o prieš daugelį metų ten stovėjo ir ji pati. Apie tai šiandien turbūt jau mažai kas prisimena. Irena Milkevičiūtė gyveno laikais, kai Sovietų Sąjunga ribojo galimybes laisvai keliauti po pasaulį. Dėl to net jos stažuotė Milano „La Scala“ teatre baigėsi anksčiau laiko. Sutrukdė politika, nors priežastis buvo opera. Tačiau būtent „La Scala“ prasidėjo jos romanas su Gehamu Grigorianu. Vėliau pora susituokė Vilniuje, o po metų gimė dukra Asmik, kurią pati Irena Milkevičiūtė iki šiol meiliai vadina Astute. Dukrai vardą išrinko tėvas – armėniškai Asmik reiškia jazminą. Jau beveik tris dešimtmečius Irena Milkevičiūtė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra profesorė. Kadaise jos studente buvo dukra Asmik, o dabar ji moko ir anūką Nojų. Pasak solistės, talentinga auga ir Asmik dukra Lėja. Pokalbis su operos soliste Irena Milkevičiūte. Ved. Nemira Pumprickaitė.

1974-aisiais kartu su režisieriumi Jonu Jurašu iš sovietinės Lietuvos ištremta Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė sako, kad namus buvo praradusi gerokai anksčiau – vaikystėje, kai teko išgyventi tris okupacijas: dvi sovietų ir vieną vokiečių. Ypač sunki buvo antroji sovietinė, pokario metas, nors tremtinių likimas jiems buvo parengtas jau anksčiau, sako, įrodymų neturinti, bet girdėjusi, kad tėvai turėjo būti ištremti, todėl teko palikti namus, slapstytis. „Aš turėjau labai laimingą vaikystę iki septynerių-aštuonerių metų“. Nors cenzūruojami J.Jurašo spektakliai buvo ir anksčiau, tačiau lūžis - „Barbora Radvilaitė“, kai nesutikęs su cenzūra J.Jurašas parašė garsųjį atvirą laišką, kuris tapo pirmuoju politiniu pareiškimu okupuotoje Lietuvoje. Vis dėlto šiandien A.M. Sluckaitė-Jurašienė nemano, kad spektaklis sugriovė jos gyvenimą. „Man buvo labai gaila išvažiuoti iš Lietuvos, bet palikti Jono aš negalėjau“. Po dvejų metų persekiojimų Jurašai buvo tiesiog išmesti iš Lietuvos, prieš tai turėję susimokėti 400 rublių už pilietybės atsisakymą ir „priduoti elektros skaitiklį“. Išvyko su trimis lagaminais ir 6-erių vaiku traukiniu į Maskvą, o kitą dieną lėktuvu išskraidinti į Vieną. Apie tai, kaip gavo darbą, kaip klostėsi gyvenimas Vokietijoje ir JAV ir kodėl taip ir nesugrįžo į Lietuvą, pasakoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Ved. Nemira Pumprickaitė

Paulius Motiejūnas į didįjį krepšinį atėjo, kai jam buvo 28-eri – tuomet tapo bankrutuojančio „Žalgirio“ direktoriumi. Antrą kartą klubą iš bankroto jis traukė, kai jį paliko Romanovas. Tačiau į krizę patekusio Lietuvos krepšinio gelbėti P. Motiejūnas neketina – sako, planų tapti asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentu neturintis. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad Mindaugas Balčiūnas šiose pareigose likti negali. Tiesa, interviu įrašytas dar prieš M. Balčiūnui paskelbiant apie pasitraukimą. 55 procentus „Žalgirio“ akcijų valdantis P. Motiejūnas savo planų neišduoda – sako, dabar auginantis vaikus ir kartais pamedžiojantis. O apie atleidimą iš Eurolygos direktoriaus pareigų pasakoja, kad tai buvo jo paties įvestos tvarkos pasekmė – kasmet peržiūrėti vadovų tinkamumą eiti pareigas. Jis nebuvo palankus „NBA Europe“ projektui, todėl Eurolyga esą surado palankesnį kandidatą. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Vargu ar šiandien yra kita lietuvė, turinti tiek patirties fotografuojant laukinę gamtą Arktyje, Antarktidoje, Patagonijoje, Himalajuose, Indonezijoje – visko nė neišvardysi. Už galimybę dabar keliauti, kai, kaip pati sako, turi sveikatos, laiko, supratimo ir lėšų, ji pirmiausia dėkinga savo vyrui Sorenui Hansenui. Prieš daugelį metų už jo ištekėjusi aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen išvyko iš Lietuvos ir netrukus suprato, kad vaidmenų svetur rasti bus sunku, o sėdėti namuose nesinorėjo. Kinijoje ji parašė dvi knygas, o dabar keliauja po pasaulį ir gali be perstojo pasakoti apie laukinę gamtą, jos gyvūnus ir žmones, gyvenančius pasaulyje, visiškai nepanašiame į mūsų civilizuotą, sotų ir ramų gyvenimą. Apie keliones, sutiktus žmones ir žiemą į LRT eterį sugrįšiančias laidas „Laukinis Eglės pasaulis“ – pokalbis su keliautoja, rašytoja ir fotografe Egle Aukštakalnyte-Hansen. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Jau senokai didesnę metų dalį Ispanijoje gyvenantis rašytojas, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs kultūros ministras Saulius Šaltenis, sugrįžęs į Lietuvą, prabudęs naktį turi kurį laiką pagalvoti, kur jis yra, bet paklaustas, kur jo namai, atsako: „Žinoma, Lietuva“. Kalbėdamas apie gyvenimą Ispanijoje, sako, kad kiekvieną rytą prabunda su nerimu dėl Ukrainos, prisimena, kad dar nepriklausomybės aušroje su tuometiniais parlamentarais išpranašavę, kad taip istorija turėjo susiklostyti – Rusija gviešis Uždniestrės, Sakartvelo, o paskui bus Ukraina. Tik tada juos paranojikais vadino. Prisiminęs savo metus politikoje, sako nesijautęs gerai, kaip ir kultūros ministro kėdėje, todėl, kartą kolegės idealizmu apkaltintas, supratęs, kad reikia trauktis. Aptariant jo knygą „Demonų amžius“, apie Salomėją Nerį sako: „Jeigu galinga natūra, prigimtis, tai ir nuodėmės didelės.“ Ir dar priduria: „Visada kalti mažiausiai kalti“. Pokalbis su Sauliumi Šalteniu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Eitvydas Bajarūnas vadovavo ambasadoms Stokholme, Maskvoje ir Londone. Iš dviejų paskutinių buvo atšaukas: iš Maskvos – dėl karo Ukrainoje, iš Londono – dėl į teatrą lydėto prezidento Nausėdos ir jo sutuoktinės. VTEK pripažino, kad ir prezidentas, ir ambasadorius pažeidė viešuosius ir privačius interesus. Iš diplomatinės tarnybos jis pasitraukė pernai, bet turi 5-erius metus, kai gali sugrįžti. Tačiau gavęs pasiūlymą ir jį priėmęs, šiuo metu yra pramonininkų konfederacijos atstovas Briuselyje ir, sako, yra labai patenkintas. Mat diplomato darbas turi savo specifiką – negali kalbėti bet kam, kada panorėjęs, nesuderinęs su URM. Laisvė kalbėti – vienas iš svarbiausių dalykų, kodėl šiuo metu jis jaučiasi labai gerai ir kodėl jam patinka dabartinis darbas. Diplomatinio darbo užkulisiai – prezidento Nausėdos vizitas Londone ir Maskvos darbo specifika, kai išvykti buvo paliepta tą pačią minutę, – pokalbyje su ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Laikas – didžiausias kovos su klimato kaita priešas, nes žmonėms sunku suvokti, kas bus po 50 ar daugiau metų, todėl žodžiai „klimato kaita“, nors tariami, tačiau kovai su jo pasekmėmis žmonės nelinkę skirti daug dėmesio. Jau įrodyta, kad būtent žmogaus veikla labiausiai ir veikia klimato kaitą, o dėl jos kyla temperatūra, tirpsta ledynai, dega miškai, kyla potvyniai ir audros. Daug prisidėti galėtų vartojimo mažinimas, tačiau taip sukurtos visuomenės, kad vartotų kuo daugiau. Naujas iššūkis – DI, kuris vartoja labai daug energijos. Ar iš viso įmanoma grumtis su klimato kaita ir ką gali pavienės iniciatyvos? Pokalbis su klimato kaitos tyrinėtoju, dar visiems gerai prisimenamu buvusiu „Panoramos“ sinoptiku Silvestru Dikčiumi. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Visi atpažįsta LRT „Sveikinimų koncerto“ vedėją Reginą Jokubauskaitę, kuri tą daro jau 15 metų, bet turbūt mažai kas prisimena arba žino, kad  savo karjerą ji pradėjo radijuje. Kartu su Bernadeta Lukošiūte po konkurso buvo priimtos diktorėmis. Tik ji nelabai ilgai užsibuvo radijuje, kai pripažintos televizijos diktorės Dana Rutkutė ir Leonarda Jakentaitė, viena dėl balso problemų, o kita dėl sprendimo tęsti darbą kitoje srityje, išėjo, teko skubiai ieškoti naujų. Štai tada Regina Jokubauskaitė ir tapo diktore. Po ilgų metų televizija pasikeitė – diktoriai tapo nereikalingi. Tada, pamena Regina, įsidarbino parduotuvėje, ten skaitė reklamas. Kartą jos tėtis atvažiavo į tuometinę „Duokim garo“ laidą su kapelija iš Skaudvilės, atėjus pasveikinti Regina čia sutiko buvusius kolegas, kurie ir pasikvietė sugrįžti – vesti „Sveikinimų koncertą“. Regina Jokubauskaitė, sako, jog šią laidą gadina tai, kad visi sveikintojai savo sveikinimus rašo naudodamiesi dirbtiniu intelekto, todėl jie vienodi, neįdomūs ir negyvi, o jų perrašyti koncerto redaktoriams giminaičiai dažniausiai neleidžia. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Ji kalba tokia aiškia lietuvių kalba, kad niekada nepagalvotum, jog gimė Miunchene, augo ir gyveno JAV ir tik dabar sugrįžo į tėvų namus – į Lietuvą. „Kartą brolis tris dienas mamos prašė žiuvies“, bet gavo tik tada, kai pagaliau paprašė žuvies“, juokiasi p. Elena. Taip Bradūnų namuose Amerikoje vaikai buvo mokomi kalbėti lietuviškai. Į Lietuvą ji parvažiavo iš Havajų, o paklausta, kodėl neliko ten, kur nėra žiemos, kur visada puikus klimatas, kur kiaurus metus viskas žydi, sako – nuobodu ten, renginių mažai, jei opera atvažiuoja, tai labai retai, ir apskritai, amerikiečiai, kitaip, nei europiečiai supranta kultūrą. Gal todėl ir Kazys Bradūnas, dar iki Sausio 13-osios pareiškęs norą sugrįžti į Lietuvą, buvo toks laimingas – šalia buvo filharmonija, teatrai, koncertų ir parodų salės, - prisimena tėvų parvykimą į Lietuvą. Į Ameriką 1944-aisiais traukėsi ne vien Kazys Bradūnas su žmona, bet ir tėvai, brolis su šeima. Kodėl, ar kad sovietų labiau privengė, nei nacių? Pasirodo, jau buvo sąrašuose išvežti į Sibirą su pirmąją banga, bet užėjo vokiečiai, taip liko Lietuvoje, kai sovietai sugrįžo, suprato, kad čia gyvenimo nebus. Linksma ir jautri Bradūnų gyvenimo istorija su antropologe Elena Bradūnaite-Aglinskiene. Ved. Nemira Pumprickaitė

Socialiniuose tinkluose Audrius Skačkauskas labai populiarus, tūkstančiai klausosi jo sekamų pasakų Lapytei – iš prieglaudos paimtai šunytei. Tik ką pasirodė jo knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, kurią išleido savo ir žmonių, iš anksto knygą užsisakiusių, lėšomis. „Kai tokių radosi 600, tiesiog negalėjau tos knygos neparašyti“, – sako Audrius. Knygoje – jo paties gyvenimo istorijos. O tas gyvenimas – vertas ir plunksnos, ir gero režisieriaus. Studijuodamas režisūrą, pradėjo dirbti žurnalistu ir gimtajame Panevėžyje, o paskui ir naujai susikūrusioje LNK televizijoje. Gyvenimas atrodė gražus – jis turi puikų darbą, daug pažįstamų ir draugų, užteko ir pinigų. Tik ilgai nenorėjęs pripažinti tapo visišku alkoholiku, kuris nuo pat ryto ieško, kaip „pataisyti“ sveikatą. Vėliau prisidėjo narkotikai ir lošimas. Pagaliau supratęs, kad jau dugnas, mėgino gelbėtis, kai nepavyko – žudytis. Gelbėtoja tapo Aušrytė, kaip jis vadina savo žmoną, kuri išgyvenusi dvi santuokas su priklausomais nuo alkoholio žmonėmis, vis dėlto patikėjo Audriumi. Dar jo gyvenime buvo mamos psichinė liga, yra jo paties onkologinė liga, tačiau jis įsitikinęs, kad angelas sėdi ant jo peties. Pokalbis su Audriumi Skačkausku. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Laima Vincė Sruoginis, iškilaus diplomato Aniceto Simučio anūkė, yra išleidusi dvi dešimtis knygų, Vilniuje pristatinėjo dvi naujausias. Romanas „That Unspoken Word“ skirtas žydų poetei Matildai Olkinaitei, nužudytai per Holokaustą savo gimtajame Panemunėlio miestelyje 1941 m. vasarą. Kita - „Heritage, Connection, Writing“, pokalbiai su lietuvių ir litvakų išeivijos rašytojais, kurių dauguma yra ketvirta išeivių karta, nemoka lietuvių kalbos, daugelis nėra buvę Lietuvoje, bet rašo knygas su lietuviškais elementais, sieja save su Lietuva. Kodėl? Yra kelios temos, sako, Laima Vincė: laisvė, kalba, gamta, tapatybė. Daug ji kalba apie savo senelį, iškilų diplomatą Anicetą Simutį, kuriam skurdžioje vaikystėje mokytis padėjo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Tapęs diplomatu ir 1936-aisaiais išsiųstas į konsulatą Niujorke trejiems metams, jis liko ten 50 sovietų okupacijos metų, per visą tą laiką išlaikęs konsulatą, pripažintas JAV valdžios. Atkūrus nepriklausomybę, 1990-aisiais A. Simutis buvo paskirtas atstovu prie JT, jam buvo pavesta sukurti Lietuvos misiją. Tuo metu jam buvo 80 metų. Visą gyvenimą atidavęs Lietuvai, vieną dieną faksu gavo pranešimą iš Lietuvos URM, kad tą pačią dieną yra atleidžiamas. Pagelbėjo prezidentas Algirdas Brazauskas, paskyręs prašomą mėnesį reikalų perdavimui ir atsisveikinimams. Pokalbis su Laima Vince Sruoginis. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Moze jis tapo skautų stovykloje, nes reikėjo pasirinkti šventojo vardą. „Jėzus pasirodė per daug įžūlu“, – šypsosi kunigas Mozė. Taip ir liko Moze, net tikrąjį vardą dokumentuose pasikeitė. Močiutė, kuri buvo labai pamaldi, visada tikėjo, kad šitas anūkas taps kunigu, o jis nuėjo mokytis teisės. Ir baigė, ir VMI dirbo, kolektyvas, sako, kad buvo puikus. „Bet močiutė išmeldė“, – neabejoja Mozė. Atsisveikinęs su bendradarbiais, su kuriais ir dabar bendrauja, perspėjęs mamą ir pradžiuginęs močiutę, jis stojo į Vilniaus kunigų seminariją, o vėliau išvyko į Romos popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. Tapo bibilinės teologijos daktaru. Nors pradžioje tarnystės labai norėjo tapti kaimo klebonu, dabar Vilniaus Arkikatedros bazilikos parapijos vikaras, paklaustas, ką būtų sakęs tiems kaimo žmonėms, atsako, kad pirmiausia būtų jų klausęs. Pokalbyje ir nelabai geros bažnyčiai temos – pedofilijos skandalai, turtų kaupimas, celibato laužymas arba moterų kunigystė, kaip Anglikonų bažnyčia leidžia, – su kunigu Moze Mitkevičiumi. Ved. Nemira Pumprickaitė.