Advertise on podcast: Bala žino

Tryliktojoje ir paskutinėje šio sezono „Bala žino“ laidoje su folkloriste ir mitologe dr. Radvile Racėnaite kalbėsimės apie pranašingus ženklus tradicinėje lietuvių kultūroje. Aiškinsimės, iš ko buvo sprendžiama apie žmogaus likimą nuo gimimo iki vedybų, kodėl namų traškesiai ir keisti garsai galėjo pranašauti nelaimę, kaip ateitį „nujausdavo“ paukščiai ir gyvūnai ir ar blogą ženklą buvo įmanoma neutralizuoti. O svarbiausia – ar ženklas buvo įspėjimas, leidžiantis pakeisti ateitį, ar tik žinia, kad tai, kas lemta, jau pradėjo pildytis? Ir kodėl dar ir šiandien skaičius trylika, juoda katė ar paukštis prie lango vis dar priverčia bent trumpam suabejoti atsitiktinumu? Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

XX a. 8 deš. prof. Norbertas Vėlius knygoje „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ išskyrė nepaprastų žmonių kategoriją, į kurią pateko raganos, burtininkai, žmonės blogomis akimis, užkalbėtojai, dvasregiai ir vilktakiai. Nors iki šių dienų „išgyveno“ ne visi suminėtieji, tačiau tautosakos rinkimo ekspedicijų metu uždavus pašnekovams klausimą apie galią kenkti, kartais galima išgirsti labai netikėtų istorijų, šiurpinančių asmeninių patirčių ar perpasakotų kitų žmonių nutikimų, kurie liudija, kad raganos, vadinamąsias blogas akis turintys žmonės, ar kiti, ypatingų galių turintys asmenys tebeegzistuoja ir net visai aktyviai veikia bendruomenėje. Tad apie raganavimo fenomeną XXI a. ir šiuolaikinių ekspedicijų patirtis laidoje kalbinsime Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkę, dr. Liną Būgienę. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Pirmojoje epizodo dalyje aiškinomės, kodėl lietuvių tautosakoje velnias gali būti ir grėsminga antgamtinė būtybė, ir žmogaus lengvai pergudraujamas pasakų veikėjas. Antrojoje dalyje gilinamės į sritį, kuri velniui kelia ypač daug nesusipratimų, – žmogaus kūną ir lytiškumą. Lytinį aktą jis palaiko gręžimu ar kalimu, moters lytinius organus – sunkiai gyjančia žaizda, o ir savo paties anatomijos paskirtį išmano ne ką geriau. Šįkart kalbame apie vieną žiauriausių, bet kartu ir absurdiškiausių pasakų apie kvailą velnią motyvų – velnio kastraciją. Aiškinamės, ką tradicinėje kaimo kultūroje reiškė žodžiai „išromyti“, „išskapyti“ ar net „išgražinti“ ir kodėl velnias patiki, kad po tokios procedūros taps stipresnis, linksmesnis, gražiau dainuos ar net skaniai pavalgys. Kodėl pasakose velnio negailima? Ką kastracija reiškia ne tik jo kūnui, bet ir vyriškumui bei garbei? Ir kaip kerštauti sugrįžęs nelabasis dar kartą apgaunamas? Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Vienur velnias klaidina žmogų, kėsinasi į jo sielą ir slepia tikrąjį savo pavidalą, kitur padeda nudirbti darbus, laikosi susitarimų ar pats tampa žmogaus apgaulės auka. Kodėl lietuvių tautosakoje velnias toks skirtingas? Šiai temai skiriamas dviejų dalių „Bala žino“ epizodas. Pirmojoje dalyje – grėsmingas mitologinių sakmių velnias ir jo komiškoji atmaina – pasakų kvailasis velnias. Aiškinamės, kodėl nepaprastos jėgos turinti būtybė taip dažnai pralaimi žmogui, kaip velnias supranta žmonių darbus, kalbą ir kūną, kodėl moters tarpkojį palaiko negyjančia žaizda, o plauką – kreiva viela. Nuo chtoniškojo pasaulio ir velnio sutarčių su žmogumi iki obsceniško juoko bei anasyrmos. Ar velnias iš tiesų kvailas, o gal tiesiog pernelyg patiklus? (S) Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

„Kaime nusibodo lašiniai ir duona“, – byloja tarpukario romansas. Tačiau ar tikrai kaime maitintasi tik tuo? Šioje laidoje leisimės į trumpą istorinę gastronominę kelionę: su prof. dr. Rimvydu Laužiku kalbėsime apie lietuviškus ir Lietuvoje pamėgtus patiekalus, pažvelgsime į nacionalinio kulinarinio kanono formavimąsi ir sužinosime, koks iki šiol mėgstamas gaminys savo gamybos technologija siekia bronzos amžių. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingris

Šį kartą laidoje „Bala žino“ kalbėsime apie vaikų žaidimus – nuo piemenų ripkos iki daugiabučių kiemuose skambėjusių šūksnių „Tuku tuku“. Tai ne tik smagus laisvalaikis, bet ir savitas vaikų pasaulis, kuriame atsiskleidžia kūrybiškumas, bendravimo taisyklės bei gebėjimas susikurti žaidimą iš to, kas yra po ranka. Laidoje prisiminsime sovietmečiu ir ankstyvuoju posovietmečiu žaistus žaidimus „Stuku stuku“, „Bulvę“, „Kobrą“ ir „Chali chalo“, taip pat aptarsime išsiskaičiavimus – nuo „Pamarskomu“ iki „Vas-Ki-Či“. Kartu klausime, kaip keitėsi vaikų žaidimų erdvės, kodėl suaugusiųjų įrengtos aikštelės ne visada būdavo pačios įdomiausios ir ar šiandien vaikai tikrai nebežaidžia kiemuose. O gal jų žaidimai tiesiog persikėlė kitur? Laidos viešnia – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Emilija Jacevičienė. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Lietuvių liaudyje netrūko tikėjimų, kuriais buvo bandoma paaiškinti žmogaus polinkį į nusikaltimus, pavyzdžiui, buvo sakoma, kad jei nėščioji paims svetimą daiktą - jos vaikas bus vagis, arba jeigu vaikui gimstant ant stalo guli duonriekis peilis ašmenimis į viršų - tai užaugęs jis žmogui atims gyvybę. Šioje laidoje kartu su istoriku dr. Domininku Burba kalbėsimės apie XVIII-XX a. nusikaltimus, nusikaltėlius ir jų laukusias bausmes, skirtas teismų arba… visuomenės. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Šį kartą „Bala žino“ kalbėsime apie šiurpes – vaikų pasakojamas baisias istorijas, kurioms užtenka tamsesnio kambario, kelių klausytojų, pritildyto balso ir patikinimo, kad „čia tikrai buvo“. Juodoji ranka, Pikų dama, paslaptingi telefono skambučiai, atgyjantys paveikslai, krauju užrašyti perspėjimai – iš pirmo žvilgsnio šios istorijos gali atrodyti paprastos ar net naivios, tačiau jose atsiskleidžia labai daug vaikų pasaulio: baimės, slaptumas, noras išbandyti ribas ir keistas malonumas saugioje aplinkoje patirti tai, kas baisu. Kodėl vaikus taip traukia gąsdinti ir gąsdintis? Kiek šiurpėse svarbus pats tekstas, o kiek – pasakojimo aplinka, balsas, pauzės? Kodėl pavojus jose taip dažnai įsikuria namų aplinkoje – veidrodyje, pianine, lėlėje, telefone ar paveiksle? Ir ar šiandien šiurpės vis dar gyvos, o gal jos persikėlė į socialinius tinklus ir internetu plintančias istorijas? Apie vaikų šiurpiųjų pasakojimų pasaulį kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesore, folkloro tyrėja Laima Anglickiene. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.

Įkapių dėjimo paprotys, kaip rodo archeologiniai tyrimai, egzistuoja mažiausiai 100 000 metų. Laidoje kartu su archeologe dr. Šarūne Valotkiene kelsimės į I-XVI a. Lietuvą ir patyrinėsime, ką mūsų šalies teritorijoje gyvenusios gentys dėdavo į kapus vyrams, moterims ir vaikams, kokia šių įkapių simbolika. Pakalbėsime apie tai, kokie gi šio seno papročio aidai randami etnografinėje medžiagoje ir šiandienoje. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Šįkart „Bala žino“ aiškinasi, kaip tradiciniame Lietuvos kaime vaikas tapdavo jaunimo bendruomenės nariu. Šiandien pilnametystę ir suaugystę siejame su brandos atestatu, vairuotojo teisėmis, aštuonioliktuoju gimtadieniu ar pirmu darbu, tačiau tradicinėje kaimo bendruomenėje vien amžiaus dar nepakako – reikėjo, kad tave pripažintų savi. Kaip piemuo tapdavo pusberniu, bernu, o piemenė – pusmerge ir merga? Kokie išbandymai, juokai, kūno brandos ženklai ir papročiai lydėjo šį virsmą? Ar iniciacijos buvo šventė, socialinis bilietas į jaunimo pasaulį, o gal, šiandienos akimis, gana šiurkšti bendruomenės pramoga ir patyčios? Apie XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės jaunimo brandos apeigas Lietuvoje kalbėsimės su Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Žilvyčiu Šakniu. (S) Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Kaip rodo statistika, Lietuvoje daugiau nei pusė išsiskyrusių porų turėjo nepilnamečių vaikų, iš kurių didžioji dalis liko gyventi su motinomis, tačiau, kaip parodė dr. Rūtos Latinytės atliktas tyrimas, pastarosios susiduria su daugybe stereotipų, apsunkinančių tiek jų, tiek jų atžalų gyvenimus. Į šią opią problemą laidoje pažvelgsime per mitologijos prizmę ir panagrinėsime laimės vaizdinį, kuris galbūt galėtų tapti atspirties tašku, keičiant nusistovėjusį požiūrį į vienišas motinas. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

1926 metų rugsėjį „Draugija kovai su tuberkulioze“ publikavo pirmąjį laikraščio „Kova su džiova“ numerį. Laidoje pasigilinsime, kodėl prireikė tokio leidinio, kas jame buvo rašoma ir ar liaudis paisė gydytojų nuomonės bei patarimų tuberkuliozės klausimais. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Šįkart „Bala žino“ kalbėsime apie du brolius Basanavičius – Joną ir Vincą – ir jų bendrą indėlį į lietuvių folkloristiką. Minėdami Jono 175-ąsias ir Vinco 165-ąsias gimimo metines, pasigilinsime ne tik į tautos patriarcho, bet ir į jo jaunesniojo brolio veiklą, nes pastarojo nuveikti darbai ilgai liko Jono nuopelnų šešėlyje. Kaip atsirado garsieji J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniai? Kaip vyko brolių bendravimas ir bendradarbiavimas, kokie prašymai, nurodymai ir rūpesčiai atsiskleidžia jų laiškuose vienas kitam? Ir, svarbiausia, ar lietuvių folkloristikos istorijoje nebūsime pražiūrėję savosios brolių Grimų versijos? Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

XV a. į Europą Kristupas Kolumbas pargabeno ne tik bulves, pomidorus, kukurūzus, bet ir tabaką. Pastarasis augalas netruko ne tik išplisti, bet ir būti pakrikštytas „velnio žole“, o jo vartojimas galėjo užtraukti įvairias bausmes skirtingose religinėse bendruomenėse. Paskutinėje antrojo sezono laidoje gilinamės į lietuvių išmonę aiškinant tabako atsiradimą, paplitimą ir pripratimą. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys