Advertise on podcast: Parodų rūmai

Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Tačiau, kaip susiformuoja tai, ką vadiname skoniu ir ar jo pakanka, kad įvertintume meną ir kultūros procesus? Šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, kur susitinka kūryba, prekyba ir skirtingi žiūrovų lūkesčiai, susitinka ir trys skirtingų sričių kritikai. Kino kritikė, kultūros apžvalgininkė Monika Gimbutaitė, architektas ir kritikas Andrius Ropolas bei šiuolaikinio meno kritikė Jogintė Bučinskaitė tikrina paplitusius stereotipus apie meną, publiką ir vertinimo įpročius. Ko kino, architektūros ir vizualaus meno sritys galėtų pasimokyti viena iš kitos, kiek kainuoja išlavintas skonis ir kokią reikšmę išmanymas įgyja dirbtinio intelekto laikais? Ved. Jogintė Bučinskaitė

2016 m. Vilniuje įkurta Lietuvos ir tarptautinį šiuolaikinį meną pristatanti erdvė „Editorial“ per veiklos dešimtmetį surengė pusšimtį parodų ir kelias dešimtis renginių. Projektų erdvės įkūrėjos nedidelį redakcijos kabinetą pavertė bene geidžiamiausia eksponuotis vieta, kurioje šiandien veikia menininkės Mildos Januševičiūtės kuruota paroda „Familiar Stranger“. Parodoje apie atmintį šviesą filtruoja muilo vitražai, vaizduojantys duomenų bankus, o eksperimentiniame filme močiutę apsėda mįslingo akmens dvasia. Suformuotas kuratorinis ir stilistinis „Editorial“ tinklelis gaudo aktualius menininkus, temas ir naujas meno formas. Apie tai, ar tokių erdvių tinklus įtemptus laiko draugystės, kaip kuratoriai reaguoja į menininkų kuruojamas parodas, kodėl gręžiamės į praeitį mene ir šioje laidoje, kalbamės su meno kritike, kuratore, menotyrininke ir Lietuvos meno pažinimo centro rinkinio kuratore Emilija Vanagaite ir LDS meno ir kultūros erdvės „Medūza“ vadovu, kuratoriumi ir filosofu Audriumi Pociumi. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Su menotyrininke, kuratore, poete ir radijo laidų vedėja Laima Kreivyte, išlydėdamos vasarą, keliaujame per parodas ir iniciatyvas Neringoje. Užsukame į VDA Nidos meno koloniją, Drugelių stotį, LNDM Pamario galeriją, kur eksponuota Donato Jankausko-Duonio paroda „Bonifacijaus atostogos“ ir Tomo Daukšos kuruotas nuotaikingas muziejaus rinkinio tyrimas „Kai kurios katės yra liūtai“. Kelionę baigiame žemyninėje Klaipėdoje, LNDM Prano Domšaičio galerijoje, kur veikia Žilvino Landzbergo paroda „Pasakyk man savo vardą Sese“. Kaip užkalbamos parodų, pastatų ir gyvenviečių erdvės? Kokios to intencijos ir naudos? Kodėl prisimename senas pasakas ir mitus, bet pamirštame kelių dešimtmečių istoriją? Ar parodose įkuriami namai ir kambariai atspindi mūsų nesaugumą dėl tikrų namų? Kodėl svarbu kalbėtis apie meną ir tai daryti balsu? Ved. Jogintė Bučinskaitė

Sodo vaizdiniai gali driektis nuo Edeno sodo iki šiandieninės unikalios saviraiškos nuosavame žemės plotelyje. Tai – vaizduotės, disciplinos ir rūpesčio vieta. Menininkams sodas yra kūrybos aikštelė, kurioje vyksta ne tik čia įprasti ritualai, bet ir akylas gamtos stebėjimas, tyrimai, eksperimentai bei meniniai gestai. Taip į Pamėnkalnio galerijoje surengtą „Sodininkų mugę“ (kuratorė Aistė Kisarauskaitė) nusileidžia iš sodybos uosių suręstas „Apollo 11“ karkasas, atramą vejasi apynys, seni sodybos tapetų gėlynai sugula į vietos atminties herbariumą, o kauptukai, kastuvai ir piešiniai, lyg kūrybos lobis, ilsisi amunicijos dėžėse, nes negali žinoti, ko gali prireikti. Apie vaisingą sodo metaforą, šiltnamius kaip bažnyčias ir galerijas kaip parodų auginimo vietas kalbamės su menotyrininke, meno kritike, parodų kuratore dr. Monika Krikštopaityte ir menininku dr. Tomu Daukša. Ved. Jogintė Bučinskaitė

MO muziejuje veikianti paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ (kuratorius Michalas Novotný, ko-kuratorius Marius Armonas) pateikia Z kartos panoramą, į kurią erdvėje galima dairytis lyg nuo „Windows“ darbalaukio fono atplėštos dirbtinės pievelės. Labirintiškoje parodos architektūroje, mažuose kambarėliuose, įkurdinta dvidešimties meninink(i)ų kūryba. 1993–2001 metais gimusių, Rytų ir Vidurio Europos šalyse bei internete augusių kūrėjų pasaulėvoka čia apibrėžiama per dviprasmybes: kai absurdas ir nihilizmas, rūpestis ir jautrumas vienu metu tampa įrankiais susitvarkyti su neaiškia ateitimi; kai konkurencija ir bendruomeniškumas virsta ta pačia ryšio paieškos jėga; kai „online“ ir „offline“ režimai praranda skirtį. Jei taip, galbūt parodoje akcentuojamą absoliutą „viskas vienu metu“ galėtų atsverti „niekas ir atskirai“? Apie kartos ir parodos prieštaravimus, estetikas, perversišką geidulingumą, santykį su kūnu, tai, ko trūksta parodoje, ir ar Z kartos atstovai joje rado save, kalbamės su menotyrininke ir meno kritike Monika Pakeryte bei šiuolaikinio meno ir kitų vyksmų kurator* Nunilo Rumbučiu. Ved. Jogintė Bučinskaitė

LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje surengta ilgai laukta Virgilijaus Šontos (1952–1992) retrospektyva „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ (kuratoriai dr. Margarita Matulytė ir Gintaras Česonis). Supantis ant parodos erdvėje įrengtų sūpynių lankytojai kviečiami įsižiūrėti į bene 200 atrinktų originalių menininko sidabro atspaudų, dokumentų, objektų. Paroda išryškina menininko egzistencinius svyravimus tarp okupacinio režimo primestų taisyklių, fotografinių ieškojimų, queer žvilgsnio. Tačiau kiek drąsiai galime kalbėti apie Šontos palikimą, jo kūrybos reikšmę ir išskirtinumą Lietuvos fotografijos lauke, pažeidžiamumo ir intymumo reprezentaciją? Apie tai, kas supasi, o kas slepiasi parodoje kalbamės su menininku, tyrėju, kuratoriumi dr. Pauliumi Petraičiu ir „išgir̃stì“ Vilniaus queer archyvo ir projektų erdvės kuratoriumi, psichoterapeutu Augustu Čičeliu. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Abstrakti kūryba, o ypač tapyba, dažnai palieka nežinomybės pojūtį – panašiai kaip dabartinis neapibrėžtumo laikotarpis. Paviršiaus, spalvos, medžiagų, mastelio ir šviesos klausimai skatina mus iš naujo permąstyti tokio meno interpretavimą ir artikuliavimą. Kaip kalbėti apie parodas, kuriose formos išnyra iš atminties gelmių, o rezultatas atsparus konkrečioms reikšmėms? O jei viena paroda galėtų paaiškinti kitą? Kol galerijoje „Drifts“ Agnės Juodvalkytės parodoje „Sūkuriai“ spalvos tirpsta ant negruntuotų drobių, Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ Simona Rukuižaitė parodoje „Akmuo ir vanduo“ spalvas „sugrąžina į žemę“ – lyg šiuolaikinė alchemikė trina uolienas ir konstruoja ochros paletę, galbūt ir naują pasaulį, kuriame geologija remiasi poetine prieiga, o laikas juda atbulai. Apie kertinius parodų akmenis, intuityvų kūrybos ir spalvų patyrimą kalbamės su šiuolaikinio meno kuratore, menotyrininke, redaktore Asta Vaičiulyte. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose atidaryta ekspozicija „Estrada. Svajonės kaina“ kviečia susipažinti su lietuviška estrados muzika. Apgaulingai mažoje erdvėje telpa pasakojimas apie tai, kaip žanras vystėsi sovietų okupuotoje Lietuvoje, kokios taisyklės apibrėžė scenos žvaigždės statusą, kiek daug butaforijos ir naivaus nuoširdumo radosi tame laike. Vytautas Kernagis, specifiškai keitęs estrados taisykles ir formavęs savitą muzikinį folklorą, buvo svarbi šios scenos dalis. Lyg tyčia laike sutapusios muzikinės parodos – pastaroji Kaune ir Vilniaus miesto muziejuje eksponuojama Vytauto Kernagio atminimui skirta „Artistas iš Brodo“ (kuratorė Algė Gudaitytė) – kelia klausimų apie tokių parodų ypatybes ir tai, kokią vietą jose užima muzika. Ar pavyksta skirtingų kartų tebedainuojamą Kernagį pristatyti kaip svarbų tautos savasties kūrėją? Kas turi teisę vedžioti po intymius atkurtus artisto gyvenimo kambarius? Ar paroda iššauna kaip konfeti, kurį Kernagis nešiojosi kišenėje, jausdamas poreikį nuolat kurti šventę? Apie tai kalbamės su kompozitoriumi, radijo laidų kūrėju Šarūnu Naku ir kultūros žurnaliste, redaktore, tekstų autore Kotryna Lingiene. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Šiuolaikinė išeivystė – komplikuotas ir sunkiai apibrėžiamas reiškinys, kai gali išvykti ir sugrįžti, keisti gyvenamąją vietą dėl meilės, darbo ar studijų. Trumpa išeivyste tikriausiai jau galima laikyti ir pabėgimą į gamtą arba sapnus, kuriuose gimsta netikėti, tarpusavyje susipynę motyvai ar siužetai su raide „S“. O gal menininkai sapnuoja ant drobių ir piešiniuose? Ar kuriantys svetur kūryboje ilgisi lietuviškos gamtos, o gal teptuku įsiūbuoja egzotiškas palmes. LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje keturių menininkų – Adomo Danusevičiaus, Eglės Gineitytės, Eglės Kuckaitės ir Alinos Melnikovos – kūrybą kaip bendrą sapną pristatanti paroda „Suaugę sapnai“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė) kviečia grožėtis gaivališka, smaragdiškai žalia gamta ir joje ištirpusiu žmogumi. Apie parodoms pritaikomą sapno korpusą, iš teorijų išlaisvintą gamtą ir šiuolaikinę išeivystę kalbamės su menotyrininkėmis, meno kritikėmis Rita Mikučionyte ir Monika Valatkaite. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Ši paroda gali įtraukti ir „praryti“, pakeisti nuomonę apie feminizmą, po jos galite gimti iš naujo. Solidi, jautri ir aistringa, penkis šimtmečius nuo Renesanso iki šiandienos aprėpianti paroda „Moterų klausimas 1550–2025“ eksponuojama vos prieš daugiau nei metus duris atvėrusiame Varšuvos Modernaus meno muziejuje. Čia pristatomas turtingas kuratorės Alison M. Gingeras atliktas tyrimas. Parodoje eksponuojama beveik 200 darbų, tarp jų – garsių menininkių, tokių kaip Artemisia Gentileschi, Tamara de Lempicka, Frida Kahlo, Tracey Emin, Yoko Ono ir daugelio kitų šiuolaikinių ir istorinių menininkių kūriniai. Kūrinių atranka primena, kad nepaisant ilgamečių bandymų sąmoningai išstumti moteris iš meno kanono, dėl naujų atradimų ir juos patvirtinančių tyrimų, talentingų moterų menininkių kūryba datuojama būtent 1550 m.! Apie įkvepiančią ir įgalinančią, meno istoriją perrašančią, Lenkijai ir šiam regionui ypatingai reikalingą parodą kalbamės su menininke Morta Jonynaite ir meno istorike, kuratore Julija Šilyte. Ved. Jogintė Bučinskaitė.

Videomeno ir judančių vaizdų kūriniai neretai tampa iššūkiu nekantriam parodų lankytojui. Tačiau tik skyrus jiems laiko pasimato suaustos prasmės ir kadrų raštai. Kaip nuausti videomeno parodas? O kaip judančių vaizdų metmenys ekspozicijose susikryžiuoja su kitų menų ataudais? Apie tekstilnį mąstymą kuriant ir kuruojant, apie ilgos vasaros dienos saulės reikalaujančią švytinčią Kazimieros Zimblytės tapybą ir iš videomeno darbų išlipusius objektus kalbamės su menininku, režisieriumi Deimantu Narkevičiumi ir šiuolaikinio meno kuratore Monika Lipšic, aptardami dvi parodas: Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ eksponuojamą Susannos Wallin parodą „Triksterio budynės“ (kuratorė Mantė Valiūnaitė) ir MO muziejuje įvykusį K. Zimblytės ir Rose Lowder darbų susitikimą „Pievos ir akys“ (kuratorės Inesa Brašiškė ir Miglė Survilaitė). Ved. Jogintė Bučinskaitė

Tai – paroda, į kurią telpa pati „Krantinės arka“… tiksliau, jos maketas ir dar keliasdešimt skulptūrų iš privačios, du dešimtmečius kauptos Rolando Valiūno kolekcijos. Užupio rajone įsikūrusio Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ paroda „Išmanymo šešėlyje“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė) siūlo skulptūros žanrą pažinti per įsižiūrėjimo pratimą – į šoną patraukus išmanymą ir pasitelkus subjektyvų manymą. Tačiau ar pakanka tik pamatyti? Ar šiuolaikinės skulptūros kompleksiškumą pakanka paaiškinti sapno logika? Ar tarp medžiagos ir formos meistrystės pavyzdžių iš XIX a. pab. įsiterpusios vėlyvojo sovietmečio modernizmo ir šiuolaikinės išraiškos, kai medinei skulptūrai daromas erotinis masažas, o PVC vamzdžiai groja apie bendrabūvį, padeda geriau suprasti kitą garsųjį „vamzdį“? Šiam tikslui verta užeiti į jo autoriaus Vlado Urbanavičiaus darbų parodą „Tarp struktūrų“ galerijoje AV17. Apie skulptūras parodose ir viešose erdvės kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Skulptūros rinkinio tyrėja ir kuratore, menotyrininke dr. Elona Lubyte ir Vilniaus miesto muziejaus direktore, meno istorike dr. Rasa Antanavičiūte. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Išmintis byloja, kad ne piniguose laimė, tačiau būtent jie eksponuojami Šiuolaikinio meno centro parodoje „Tėvas“ ir augina savo kaip meno kūrinių vertę. Tai – jaunosios kartos menininko Mykolo Valantino debiutinė paroda (kuratorius Povilas Gumbis), kurioje jis atsispiria nuo tėčio Ryčio Valantino grafikos archyvo ir Nepriklausomybės pradžioje jo suprojektuotų pirmųjų litų ir talonų. Šiuolaikinė išmintis byloja „fake it till you make it“, todėl imitavimas, klastotė, kopijavimas ir padirbinėjimas tampa legaliu metodu kurti savo kaip žmogaus ar menininko tapatybę. Kas šiomis sąlygomis, kai viskas turi savo kainą yra vertybės ir kaip kuriama meno vertė? Kaip padirbti parodą, pinigus, grafikos darbus ir meilę? O gal visa tai tėra suklastotas pasakojimas? Apie tai kalbamės su menotyrininku Ernestu Parulskiu ir rašytoja, kuratore, kultūros tyrėja Ieva Gražyte. Ved. Jogintė Bučinskaitė

2025-aisiais garsiai skambėjo Čiurlionis ir visuomenės balsas. Metai lyg piruetu apsisuko greitai ir intensyviai. Nuo ko atsispyrė menas ir kultūra, ir ar pavyko išlaikyti vertybinę bei kokybinę pusiausvyrą? Apie svarbiausius metų meno įvykius – kultūros protestą, vandalizmą prieš meną viešojoje erdvėje, naujas kultūros erdves, formuojamo kanono paradoksus, įsimintinas parodas, vyravusias temas, besiformuojančias tendencijas ir tai, kas jau yra ir dar bus meno istorijos dalimi, kalbamės su menininke, kuratore, kultūros komentatore Paulina Pukyte ir menotyrininke, meno kritike, apžvalgininke Emilija Lipska. Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kas iškyla atmintyje ir koks vaizdinys piešiasi vaizduotėje, kai galvojame apie Šiaurę? Šalta, tolima ir didinga? O gal kaip Kalėdos? Vieniems Šiaurė visada kels skaudžių tremties patirčių asociacijas, kitiems liks dar neišnaudotų gamtos išteklių svajone. Treti seks paskui gerovės valstybių ir new nordics mitologijas. Apie Šiaurę kaip platų atminties ir vaizduotės peizažą pasakoja naujoji LNDM Nacionalinės dailės galerijos paroda „Šešėliai palieka pėdsakus“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė). Kaip joje pristatomos tolimų Šiaurės kraštų autochtonų bendruomenės? Kaip prisimenami tremties, asimiliacijos ir žemės išnaudojimo skauduliai? Apie tai kalbamės su antropologe, VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docente bei Kembridžo universiteto mokslo darbuotoja dr. Kristina Jonutyte ir kultūrinio ugdymo konsultante, kuratore, buvusia Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalyse Živile Etevičiūte. Ved. Jogintė Bučinskaitė