Advertise on podcast: Radijo dokumentika

Du jauni žmonės – Olena ir Kostia nepažįsta vienas kito, bet jų istorijas, kaip ir daugelio ukrainiečių, jungia svarbiausi šio amžiaus įvykiai Ukrainoje. Jei dabar nevyktų karas, Olena, kuriai 32-dveji, būtų tiesiog gera ir talentinga poetė, o 23-ejų Kostia veikiausiai dirbtų kokioje informacinių technologijų įmonėje. Bet šiandien Olena į eiles sudeda ne tik savo pačios, bet ir visos tautos patirtą skausmą ir yra prisijungusi prie 2014 m. įkurto Hospitalierių – karo medikų bataliono. O Kostia vienoje iš Ukrainos puolamųjų brigadų į priešą skraidina kovinius dronus. Judviejų kelias prieš dešimtmetį prasidėjo ten pat – Maidane, per Orumo revoliuciją. Būtent dėl to šiandien jie yra tuo, kuo yra. Jie užaugo ugnyje. Ir šis pasakojmas yra ne tik apie juos – Olena ir Kostia galėtų būti bene visos jaunosios ukrainiečių kartos simboliu. Autorė – Ieva Balsiūnaitė Ukrainoje medžiagą rengti padėjo Jevhenija Soboleva. Redaktorė – Vaida Pilibaitytė Pasakojime panaudotas Olenos eiles iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys. Ievos Balsiūnaitės nuotrauka

Jiedu kartu jau 52 metus. Aplinkiniams Vitalius ir Albinas prisistato kaip tėvas ir sūnus, nors iš tiesų jie – pora. Sovietmečiu, kai vyrai susitiko, prisipažinti, kad esi homoseksualus, buvo ypač pavojinga: tai buvo laikoma liga ir nusikaltimu. Anuomet, saugodamas save ir mylimąjį, Vitalius išmoko meluoti, o jau daugiau kaip tris dešimtmečius kartu gyvendami laisvoje Lietuvoje, jie vis dar nesijaučia saugiai ir tebelaukia galimybės įteisinti savo partnerystę. Albinui senstant ir pamažu prarandant atmintį, Vitalius pasijunta pavargęs slapstytis. Ir pirmą kartą ryžtasi papasakoti judviejų gyvenimo istoriją viešai. Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

Prie mikrofono Mangirdas jaučiasi saugiai – savo internetinėje radijo stotyje jis pats veda laidas, kur kalbina įvairiausius žmones. Bet šįkart pasakojimo centre atsidurs jis pats. Baigiantis mokslo metams, 2023-ųjų pavasarį, Mangirdas ruošiasi egzaminų sesijai, planuoja keliones į vasaros stovyklas, domisi kultūros renginiais ir mąsto apie žurnalistikos studijas. Bet tai reiškia, kad gali tekti palikti gerai pažįstamą namų aplinką Marijampolėje. Kas jo laukia? Ar jam pavyks? Kaip užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi, kuris nedrįsta užkalbinti neregio? Autorės: Danielė Buterlevičienė, Rugilė Navickaitė ir Rita Stankevičiūtė Redaktorė ir garso režisierė: Vaida Pilibaitytė Nuotraukos autorė: Rita Stankevičiūtė Garsinio vaizdavimo ekspertės dr. Lauros Martinkutės parengtas viršelio nuotraukos aprašas, kurį siūlome perskaityti ir regintiesiems: „Šioje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas jaunuolis Mangirdas, stovintis Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje. Nuotrauka neįprastos kompozicijos, vaizdas sudvigubintas, todėl priekyje Mangirdą matome iš arti, o giliau pasikartoja beveik tas pats vaizdas, tik Mangirdas jau gerokai mažesnis, lyg stovėtų pats sau už nugaros. Priekyje stovintis Mangirdas atsisukęs į mus šiltai šypsosi užmerkęs akis, smakras pakeltas, poza draugiška ir atvira. Kairėje rankoje, nuleidęs tiesiai žemyn, laiko neregio lazdelę. Vaikinas tvarkingai skusta galva, jis vilki ryškiai mėlynus trumparankovius marškinėlius su keliomis didelėmis stilizuotomis raidėmis, užrašą iš dalies dengia jo kairioji ranka, tad sunku įskaityti. Ant Mangirdo kaklo – masyvi aukso spalvos grandinėlė. Vaikinas užfiksuotas iki pusės, kojų nematyti. Už nugaros stovintis jo antrininkas apsirengęs lygiai taip pat. Kadangi tolumoje vaikinas užfiksuotas visu ūgiu, matome ir jo kūno apačią: jis vilki tamsias kelnes, apsiavęs juodus sportinius batelius baltu padu. Neregio lazdelė tvarkingai nuleista žemyn, stačiu kampu atremta į grindinį. Čia Mangirdas stovi kiek nuleidęs galvą, veidas labiau nukreiptas į grindinį, lyg vaikinas būtų paskendęs mintyse, susikoncentravęs į save. Aikštės tolumoje, atokiau nuo fotomodelio, susibūrę stovi keli praeiviai, stūkso pašto pastatas.“ Ši dokumentika yra Goethe’s instituto Lietuvoje vykdomo projekto „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“ dalis. Visas pasakojimas „Neregėti kasdienybės garsai“ čia.

Šventė – tai pokytis, slenkstis, bendrystė, šėlsmas ir užsimiršimas. Antropologai sako, kad šventė yra virsmo laikotarpis, kai iš vienos būsenos pereiname į kitą. Šią idėją jie suformavo tirdami gentines bendruomenes. Nors šventės formos šiandien kitokios nei anksčiau, jų esmė išlieka ta pati. 4 žmonės pasakoja prisiminimus iš savo švenčių. Salvija sumanė atšvęsti atleidimą iš atsibodusio darbo, nes palikti jį norėjo kurį laiką, tačiau pati nebūtų pasiryžusi. Aivaras prisimena kelionę į Sibiro taigą ir elnius ganančių vietinių šventę, kurioje jie įprasmina savo tapatybę. Bet kartais jų šventė užsitęsia. Regina rengia įsimintinas šventes savo artimiesiems, ji neįsivaizduoja kaip būtų galima kitaip. Tačiau ne visi jos pastangas įvertina, o tai liūdina ir kelia klausimus. Aaqib‘as iš Kašmyro pabėgo į Vokietija. Griežtoje musulmoniškoje aplinkoje augęs vyras pirmą kartą aplanko barą ir klubą. Švęsti okupaciją patiriančiame krašte, iš kurio jis kilęs, neįprasta, bet naujas gyvenimas verčia keistis. Autorės Rūta Dambravaitė ir Marie-Line Deleye

Kalaallit Nunaat – inuitų kalba reiškia Grenlandiją. Tris ketvirtadalius šios didžiulės salos dengia ledo masyvas. Su kiek daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų Grenlandija yra rečiausiai apgyvendinta pasaulio šalis. Ji autonomiška teritorija, bet priklauso Danijos Karalystei. Nana Hauge Kristensen kūrinyje „Širdies formos“ (dan. Det hjerteformede) pasakoja apie keturis senukus Umanake, Grenlandijos šiaurės vakaruose. Jie išgyvena artimųjų netektį ir jaučia, kaip silpsta pačių kūnai. Bet šalimais yra gamta, persmelkianti kiekvieną jų kasdienybės akimirką. Ką reiškia pasenti šiame nuostabiame, bet atšiauriame kraštovaizdyje? Nors kolonijinė istorija nėra pagrindinė pasakojimo tema, ji – neatsiejama šių žmonių gyvenimo dalis. Autorė Nanna Hauge Kristensen Garso dizaineris Simon Brinck Sukurta gavus EGV fondo paramą Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė Lietuvių kalba adaptavo Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė. Vertimus įgarsino Algirdas Dainavičius, Lina Dainienė, Arvydas Dapšys, Rūta Dambravaitė, Violeta Podolskaitė ir Vaida Pilibaitytė. Dokumentika įvertinta festivaliuose PRIX MARULIC 2023, PRIX EUROPA 2023 ir PHONURGIA NOVA 2023.

Alvydas Malinauskas gyvena savo tėviškėje Paberžinės kaime, Utenos rajone. Rytais ir vakarais pro valgomojo langą jis stebi gandrus ir savo pastebėjimus aprašo dienoraštyje. Bet tai nėra pagrindinis jo darbas. Alvydas turi informacijos, kuri labai reikalinga užsiimantiems genealoginiais tyrimais, dėl to žmonės jam skambina ir jį lanko. Nuo vaikystės Alvydą pažįstanti Audra liko labai nustebinta ir nudžiuginta, kai sulaukė savo giminės genealogijos medžio to nė neprašiusi. Audros seneliai buvo Alvydo senelių kaimynai. Jie dalijosi ūkiais, kartu šventė šventes ir stebėjo tuos pačius gandrus. Sudarinėti savo krašto gyventojų giminystės schemų Alvydas prisėdo prieš 4 metus. Neilgai trukus po to kai atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį. Autorės Rūta Dambravaitė ir Rūta Simanavičienė

Prie streiko prisijungę mokytojai sako, kad nors atlyginimų klausimas svarbus, streikuoja jie visų pirma ne dėl atlyginimų. Tad kokios priežastys juos privertė iš klasių išeiti į gatves? Autorė Inga Janiulytė-Temporin Justino Stacevičiaus/LRT nuotrauka

Baravanas – kurdas, penkių vaikų tėvas, kuriam ką tik teko priimti sunkiausią sprendimą gyvenime. Piotras – lenkas, Europos pilietis. Šiuos du, iš pažiūros visiškai skirtingus vyrus sieja tai, kad jie susitiko Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, miške, kai buvo šalta ir tamsu. Jie kartu išgyveno tragediją, kuri visam laikui pakeitė jų požiūrį į supantį pasaulį. Šis pasakojimas prasideda peržengus pabėgėlių centro slenkstį, bet tas pats galėjo nutikti bet kur kitur. Nepriklausoma lenkų radijo prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot dokumentikoje „Mūsų rankose“ (lenk. „W naszych rękach“) pasakoja istoriją apie atsakomybę už kitą žmogų ir aktyvų dalyvavimą įvykiuose, kurie skleidžiasi tavo akivaizdoje. Autorė ir prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot Garso dizaineris ir muzikos autorius Artur Giordano Pirmą kartą transliuota per NewOnce Radio 2022-02-02 Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė Pristatyta EBU AudioDocs konferencijoje 2023 Reykjavike, Islandijoje

Įkalinimo įstaigose Lietuvoje šiuo metu gyvena apie penkis tūkstančius žmonių. Kaip jie ten atsidūrė, kokie tai žmonės, apie ką jie mąsto, ką veikia būdami kalėjime, kokių planų turi ateičiai? Šiame pasakojime susipažinsime su keturiais buvusiais ir esamais nuteistaisiais. Jie padės sudėlioti platesnį savo gyvenimų paveikslą, suprasti kontekstų įvairovę, iš kurių pateko į įkalinimo įstaigą, ir kelius, kuriais bando iš jos išeiti. Galiausiai klausime, kiek kalėjimų sistema Lietuvoje geba padėti kaliniui keistis? Nuteistųjų liudijimai rodo, kad kol kas pagalbos trūksta. Kas tuomet gali paskatinti juos judėti pokyčio link? Autorė Urtė Karalaitė Redaktorės – Sigita Vegytė, Rūta Dambravaitė

Izraelis 2023 m. spalio 7 d. vadina juoduoju šeštadieniu. Grupuotės „Hamas“ ataka pareikalavo beveik pusantro tūkstančio aukų – tai bene didžiausios žudynės šalies istorijoje. Vaikai, senjorai, moterys ir vyrai – niekas neišvengė „Hamas“ žiaurumo, o kam pavyko – šiuo metu laikomi įkaitais kažkur Gazos ruože. Izraelis atsakė smūgiais į Gazą ir konfliktas eskalavosi iki seniai nematyto masto. Nors tai ne pirmas smurto ciklas šiame regione, jis laikomas bene kruviniausiu. Pasak apžvalgininkų, šis išpuolis yra lūžio taškas Izraelio ir palestiniečių santykiuose. Jau ir taip buvę trapūs ryšiai pastaruoju metu ėmė trūkinėti. Izraelio politikams vis labiau krypstant į ideologinę dešinę, palestiniečiai atsakydavo griežtėjančia retorika. Gazos ruožą valdanti dalies vakarų teroristine grupuote pripažinta „Hamas“ spalio atakai ruošėsi jau kurį laiką. Visgi nesutariama, ką šis naujausias smurto paaštrėjimas gali reikšti regiono saugumui ar Izraelio-palestiniečių santykiams. LRT užsienio naujienų redaktoriai Indrė Urbaitė ir Žygimantas Kapočius kalbina tris skirtingų požiūrių apžvalgininkus – Kristianą Coates Ulrichsen iš JAV Rice universiteto Baker instituto, Eytaną Gilboa, tarptautinių santykių profesorių iš Izraelio Bar Ilano universiteto ir Yezidą Sayegh, palestiniečių istoriką iš Carnegie Artimųjų rytų centro. Tai gilesnis žvilgsnis į Gazą, okupuotą Vakarų krantą, dešimtmečių konfliktą ir kur link viskas juda. * AP nuotraukoje Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas (kairėje) ir palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas spaudžia vienas kitam ranką pasirašydami Izraelio ir palestiniečių taikos susitarimą Vašingtone, 1993 m. rugsėjo 13 d.

Soros – vienas seniausių kultūrinių augalų. Lietuvoje, kur žemdirbystė įsitvirtino vėliau, nei kitur Europoje, soros buvo auginamos daugiau kaip tris tūkstančius metų. Nors pastaraisiais šimtmečiais jas buvo išstūmę miežiai, rugiai ir kviečiai, soros, kaip ir kiti senieji augalai, grįžta. Šerytė, burnotis, judra, rietmenė, sora – šie žodžiai vėl leidžia šaknis mūsų kalboje. Šiuos metus Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra paskelbusi Tarptautiniais sorų metais. Taip siekiama atkreipti dėmesį į svarbų jų ekologinį tvarumą ir maistinę naudą. Vilniaus universiteto bioarcheologė dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen vadovauja tyrimų projektui „Praeities ir ateities sorų keliai“. Ji mano, kad žinios apie senųjų augalų įvairovę ir jų plitimą yra naudingos kuriant klimatui jautrios mitybos strategijas. „Tai bus aktualu kai keičiasi klimatas ir pasaulyje žemdirbystei trūksta vandens“, – pažymi mokslininkė. Apie senųjų augalų sugrįžimą ir ateities duoną pasakoja Audra Girijotė.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Joshuai Zakui buvo dešimt metų. Ant Zakų šeimos namo Antakalnyje nukrito bomba. Užėję naciai juos kartu su kitais Vilniaus žydais suvarė į getą, o vyriausiąjį brolį Eliją išvežė į priverstinio darbo stovyklą Bezdonyse. Joshua beveik kasdien laukdavo prie geto vartų, tikėdamasis pamatyti grįžtantį brolį, bet taip ir nesulaukė. 2022-ųjų spalį Holokaustą išgyvenęs Joshua Zakas su dukterėčia Tsila Zak grįžta į Vilnių ieškoti atsakymų į klausimus, kurie liko neatsakyti nuo karo laikų. Autoriai – Vaida Pilibaitytė ir Rimantas Ribačiauskas Kompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys Garso režisierės – Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė Vertimus įgarsino Rūta Dambravaitė, Guoda Litvaitienė, Inga Janiulytė-Temporin ir Linas Zubė Fotografė-videografė Ilmė Vyšniauskaitė Dokumentikos prodiuseriai – LRT RADIJAS ir „Operomanija“ Pasakojime panaudotos garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ ištraukos ir dokumentiniai įrašai (autoriai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys) Daugiau apie „Glaistą“: www.operomanija.lt/repertuaras/glaistas