Advertise on podcast: Atrask Lietuvą

Visaginas įklimpęs identiteto paieškose. Anksčiau tai buvo inžinierių atomininkų miestas, šiandien – tiesiog miestas prie ežero? Taip mintija žinomas Visagino visuomenininkas, edukatorius, basakojis gidas Aleksejus Uzarovas. Jis pakeitė pasą ir pareiškė, kad renkasi būti lietuviu. Visaginiečiai sumišo, bet Aleksejus išlieka ramus. Viskam reikia laiko. Su gidu pasivaikščiokime po Visaginą ir sužinokime, kuo gyvas miestas, į ką dedamos viltys? Visagino turizmo plėtros centro direktorė Anastasija Jevtiuchova sako, kad mieste ypač populiarus objektas – Ignalinos atominė elektrinė. Daugiau sužinoti apie branduolinės jėgainės istoriją galima Ignalinos atominės elektrinės informacijos centre arba patekus tiesiai į elektrinės vidų. Tačiau šis pažinimo būdas brangus. Todėl gidė Oksana Denisenko siūlo susipažinti su Ignalinos atominės elektrinės bloko valdymo skydo treniruokliu. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tarmę, religiją, papročius, folklorą ir architektūrą formavo Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos kultūra. Šis istorinis etnografinis regionas Vakarų Lietuvoje traukia lankytojus ne tik iš Lietuvos, bet ir pasaulio. Vietiniai siekia išsaugoti šišioniškių tarmę, senovinius amatus, tradicijas, taip pat kuria naujas. Folklorinės grupės „Žvejytės“ vadovė, edukacinės pramoginės programos ir kulinarinio kruizo „Žuvies kelias“ siela, gidė Virgina Asnauskienė žodžių kišenėje neieško ir porina tik šišioniškių tarme. Kas nesupranta, lai mokosi! Laivadirbio Jono Gižo etnografinėje sodyboje galima ne tik susipažinti su žvejybos ir laivų istorija Kuršių mariose, bet, pavyzdžiui, patiems nuspalvinti analogų pasaulyje neturintį šio krašto simbolį – vėtrungę. Lankytojus ir svečius priima sodyboje įsikūręs Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras ir Gargždų krašto muziejaus filialas, kuriam vadovauja Gintarė Atkočiūnė. Drevernos bendruomenės pirmininkė Lina Alminaitė-Strumylienė pasakoja apie Laivelių promenadą, kurioje nuotraukos liudija seno žvejų kaimo istoriją. Buvusioje Drevernos mokykloje įsikūrė amatininkų gildija „Lamata“, kurios prezidentė senovinių valgių rekonstruktorė Edita Nurmi. Pagal specialybę ji nėra nei istorikė, nei archeologė. Metalurgijos įmonių direktorė gilinasi į istoriją, su archeologais tyrinėja piliakalnius, kuria filmus, edukuoja. Moteriai padeda dukra Liza. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Mažeikiai – savitas miestas, pramoninis, tačiau ne tik nafta gyvas. Šiauriausiame Lietuvoje pakraštyje ties Latvijos siena žemaičiai puoselėja paveldą, prisimena ir gerbia istorines asmenybes, kuria naujas tradicijas ir lankytojų laukia ištisus metus. Jolanta Gintalienė, Mažeikių turizmo ir verslo informacinio centro direktorė, nesutinka su tais, kuriems miestas toli ir sunkiai pasiekiamas. Kaip nėra blogo oro, tik prastas nusiteikimas. Dautarų dvaro savininkei Gražinai Juknevičienei šiandien tenka sunki našta. Profesionali restauratorė viena rūpinasi dvaru, priima svečius, ekskursijas, piligrimus. Žemaitijos pelkėse įsikūręs Dautarų dvaras mena carinės Rusijos laiku, kai Piotro Stolypino dukra Marija į jį atvykdavo privačiai nutiestu geležinkeliu nuosavame vagone. Dar ir dabar išlikusi Lūšės geležinkelio stotelė. Dautarų dvarą M. Juknevičienei perleido legendinė Lietuvos Radijo diktorė Undinė Nasvytytė. Anot J. Gintalienės, gražiausias pastatas mieste yra Mažeikių banko rūmai, kurie palengva tampa kultūros židiniu. Juose vyksta parodos, koncertai, konferencijos, teatralizuotos ekskursijos. Gera proga ištaikė pasikalbėti su mėgėjų teatro trupės „Visavi“ režisiere Daiva Gedviliene ir muzikantu Gintaru Pypkinu. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Mėgstantys keliauti ir atrasti vis dažniau renkasi lėtąjį turizmą. Smagu užsibūti kaimuose, miesteliuose ar miestuose ir per skonius pajausti vietos dvasią. Bendruomenės, verslai jau išmoko svečius vilioti per skonių pojūčius, nejučia įtraukia į vietos pažinimą. Lietuvą galima įvairiai atrasti. Laidoje: Kėdainių rajonas, Juodkaimiai – bendruomenės pirmininkė Virginija Cukanovienė; Josvainiai – kavinės „Grūdynė“ įkūrėja Sonata Grūdienė; Pelėdnagiai – bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė, administratorė Zita Kazokevičienė ir narės Janina Girdienė bei muzikos kolektyvo „Ašarėna“ vadovė Gitana Adomavičienė; Aukštieji Kapliai – bitininkas Ramūnas Ardavičius ir bandonininkas Gražvydas Drąsutis; Kėdainiai – restoranas „Grėjaus namas“ ir vadovas Mantas Petrulis, kavos namų „Kavamanija“ įkūrėja Vaiga Cechanavičė, krautuvės „Gurkė“ savininkė Justina Gikniūtė Koče. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Keliautojas ir turistams Vilniaus kraštas vis dar neatrastas, nors jaunos šeimos mielai kuriasi kaimuose ir miesteliuose. Vilnius čia pat, darbas, o tikras atokvėpis švarioje gamtoje, jaukioje kaimynystėje. Mintimis dalijasi Šatrininkų seniūnijos seniūnė Ilona Kazandži ir Kyviškių kaimo bendruomenės vadovė Renata Čižik. Vėliučionys vis dar kelia abejonių, nes ten įsikūręs Vėliučionių vaikų socializacijos centras. Tačiau kaimas turi kuo didžiuotis! Vėliučionių koplyčia po restauravimo darbų netrukus atvers duris tiek parapijiečiams, tiek lankytojams, kuriems įdomus Lietuvos sakralinis paveldas. Anglų kalbos mokytojas Genadijus Subotkevičius parodys atmintinas vietas prie Vėliučionių. Žirgyną „Jojimo menas“ Kyviškių kaime įkūrė Jaroslavas Petrulevičius. Sakoma, kad tai – čempionų žirgynas. Nuo vaikystės puoselėjama meilė žirgams paakino Jaroslavą įkurti žirgų teatrą „Bingo“. Bingo yra žirgo, išgelbėto iš skerdyklos, vardas. Šiandien jis – čempionas! Jaroslavas nuolat kartoja, kad į žirgus reikia žiūrėti kaip į žmones, su meile. Žirgus ir raitelius taip pat treniruoti padeda Lietuvos čempionė Raimonda Palionytė, vaikų stovykloms vadovauja Emilis Pilkauskas. Mačiuliškėse stūkso didžiulis ąžuolas. Vietiniai suteikė jam kaimo pavadinimo vardą. Prie šio medžio miškininkas Aleksandras Tobaniovas pasakojo apie Vilniaus rajono miškus ir grybingas vietas. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Linkėjimai iš Mažeikių! LRT Radijo darbuotojus ir visus Lietuvos gyventojus su Radijo šimtmečiu sveikina unikalaus Patefonų muziejaus įkūrėjas Gedminas Stasiūnas! Didžiulę mechaninių gramofonų ir patefonų kolekciją surinkęs restauratorius kviečia į edukacijas ir dovanoja muziką bei neišdildomus įspūdžius. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vidurio Lietuvos kunigaikščių Radvilų mieste gausu istorijos, paveldo, kultūros, meno, muzikos, dailės... Miestiečiai puikiai derina novatoriškumą su senomis tradicijomis. Kėdainių senamiestis – urbanistikos paminklas, vienas iš septynių senamiesčių Lietuvoje. Kėdainiečiai su trenksmu pasitinka miesto gimimo dieną – 654 metus. Kėdainiams šie metai ypatingi, nes tapo Lietuvos kultūros sostine. Tad renginių gausa lydės iki metų pabaigos, o jau dairomasi į ateitį. Tiems, kas dar nesilankė Kėdainiuose, apie miesto išskirtinumą papasakos laidos dalyviai. Benas Cechanavičius – Lietuvos kultūros sostinės komunikacijos vadovas. Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Sonata Gabševičienė. Tradicinių amatų centro vadovė Regina Lukminienė, juostų pynėja Loreta Steponavičienė ir medžio drožėjas Arūnas Gaučas. Audronė Pečiulytė, Daugiakultūrio centro vadovė. Dailės mokyklos direktorė Jovita Buinevičienė. Kėdainių šviesiosios gimnazijos direktorė Violeta Liutkienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Radviliškio krašto bendruomenės ieško naujų būdų, kaip pritraukti daugiau turistų iš Lietuvos. ir joms sekasi... „Kaip pas babą kaime“, – tokią jauseną užtikrina kaimo sodybos „Molinė saulėgrąža“ šeima. Kęstutis Karalius ir Elžbieta Karaliūtė ne tik džiaugiasi saulėgrąžų lauku, molinių ąsočių muziejumi, sendaikčių kolekcijomis, edukacijomis, renginiais, bet ir užklystančiais piligrimais. Pociūnėlių miestelio bendruomenė sujungė bendraminčius ir stebina naujais lietuviškais skoniais. Pirmininkė, ūkininkė Lina Noreikaitė-Rimkienė į lietuvišką virtuvę grąžino šeivamedžio skonį. Sodyboje „Panekelpių kaimas“ vyksta edukacijos ir degustacijos tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ūkininkų Linos ir Aivaro Rimkų vienkiemyje, į kurį veda šimtamečių liepų alėja, patirsite įvairių gastronominių patirčių. Sigita Maslauskienė, profesionali skonių ieškotoja, ant pjedestalo kelia burokėlį. Atvykę lankytojai įtikino parašyti receptų knygą ir sugalvojo pavadinimą „Ponas burokėlis“. Jei važinėsite po Radviliškio rajoną, būtinai apsilankykite unikaliame žydų muziejuje „Dingęs štetlas“. Direktorius Jonas Dovydaitis sako, kad tokio populiarumo buvo sunku tikėtis. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Buvęs diplomatas Adomas Davalga Vilnių iškeitė į Gaveikėnų kaimą, inkarą nuleido Ignalinoje. Kaimų, miestelių nereikia bijoti, atvirkščiai, jie išlaisvina iš didmiesčių rutinos, finansinės naštos, suteikia laisvę ir pajautą naujo gyvenimo skonio. Žmogus viską metęs su šeima pradėjo naują gyvenimą Ignalinos mieste ir tapo kelionių organizatoriumi, gidu. Padeda ne tik pasaulio turistams, bet ir vietiniams atrasti Ignalinos kraštą ir kviečia užsukti į Gaveikėnų kaimą, susitikti su Kostu ir Edita Danilevičiais. Atokioje Joniškio kaimo pamiškėje šeima įkūrė „Gėrio ūkį“. Net iš Anglijos grįžo dukra padėti tėvams žoliauti, kurti produktus, edukuoti. Šeima džiaugiasi gamtos dovanomis ir dalijasi su visais. Tik va, maža bėda, į kaimo sodybą įsisuko meška. Viskas būtų gerai, jei neišvartyti aviliai, neiškopinėtas medus. Ir vilkas kieme, reikia saugoti savo šunė, sutemus nesupainioti su vilku. Mat labai panašūs. Tačiau šeimai pavyksta su visais taikiai sugyventi. „Gėrio ūkio“ džiaugsmais dalijasi šeima: Rita Plukienė, Saulius Strumila, Justina Plukė ir mažoji Vasarė. „Sūrio kelias“ ir „Etno Svetlyčia“ kviečia į Nalivaikų kaimą. Monika Šimonėlė su dukra Liepa Jankauskaite užburia veiklomis, išmone ir gyvenimo būdu. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ar daug Lietuvoje miestelių, kurie galėtų pasigirti įrengtu paplūdimiu prie ežero? Stiklo ir dailės galerija? Stotelėmis, pažymėtomis svarbiomis istorinėmis datomis, gyvenusiomis asmenybėmis. Vietiniams priminti, turistams – atrasti. Balninkuose, seniausiame Molėtų rajono miestelyje, rūpinamasi senoliais, anūkais, o išvykusieji neparduoda sodybų. Miestelyje ramu, jauku, patikima, gera... Praleiskime valandėlę Balninkuose su vietiniais ir pajusime kaimo žmonių bendrystę. Mintimis dalijasi Balninkų seniūnė Virginija Pusvaškienė, universalaus daugiafunkcio centro vadovė Vilija Budrionienė, Dapkūniškių bibliotekininkė, tautodailininkė ir bendruomenės pirmininkė Marija Ažubaliene, Dapkūniškių gyventoja Vilija Dailidienė ir balninkietė Alfūnė Misiūnienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Rokiškio kraštą garsina dvarai ir bažnyčios savo autentika ir įdomia istorija. Pavyzdžiui, Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia – medinio baroko perlas. Per restauraciją buvo atidengta sienų tapyba, sutvarkyti ant lentų skydų tapyti trys altoriai, didžiojo altoriaus „Nukryžiuotojo skulptūra“, bažnyčia pasipuošė šiuolaikiniais vitražais. Onuškio sakralinių statinių kompleksą sudaro bažnyčia, varpinė ir ledainė. Per restauravimo darbus aktyviai talkino kunigas Aivaras Kecorius. Keliaujančius toliau į Ilzenbergo dvarą nustebina pakeliui matomos buvusio Onuškio dvaro liekanos. Akropolį primenantys griuvėsiai kiekvieną sužavi. Gaila, bet buvęs bajorų Komarų dvaras, parkas akyse nyksta. Vilties teikia tai, kad apleisti Onuškio dvaro rūmai jau turi naują šeimininką. Kokie pokyčiai laukia – lieka paslaptyje. Ilzenbergo dvaras tęsia senas dvarininkystės tradicijas puoselėjamas daugiau kaip 500 metų. Istorinis parkas ir muziejus, Ilgio ir Apvalaso ežerai, Meilės sala, vynuogynai, sodai, laukai, natūrinis ūkis, edukacijos bei degustacijos ir būtinai kultūriniai renginiai. Ilzenbergo dvaro istoriją primena Rima Šimėnienė. Rokiškio dvaras – Aukštaitijos karalius. Nuo 18 a. pabaigos iki 20 a. pradžios Rokiškio dvaro sodyba laikoma viena vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpių sodybinių ansamblių Lietuvoje. Kilmingųjų Tyzenhauzų – senos Vokietijos riterių giminės atstovų, valdymo laikotarpis Rokiškyje vadinamas Aukso amžiumi. Tada šiame krašte suklestėjo elitinė dvaro kultūra. Tyzenhauzai rūpinosi krašto švietimu ir kultūra, įvedė daugybę naujovių ir net dalyvavo kovose už Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo atkūrimą. Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė Santa Kančytė. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Prienuose dzūkus ir suvalkiečius per Nemuną jungia Greimų tiltas. Ir tai tik turtina kraštą. Daukšiagirės dvare vedamos istorinės pažintinės ekskursijos, vyksta kultūriniai renginiai, edukacijos ir degustacijos. Ekonomikos mokslus iškeitusi į istorijos pažinimą, renginių organizavimą ir ekskursijų vedimą, Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė negali atsidžiaugti nauju posūkiu gyvenime. Petro Ūselio aukcione įsigyto dvaro istorija perpinta žinomomis Lietuvos asmenybėmis ir jų likimais. Todėl dukra Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė nuolat gilina žinias, ieško naujų šaltinių, įdomių ir retų faktų, kuriais dalijasi per ekskursijas. Ir nesigali pasirinkimu – ekonomikos mokslai iškeisti į istorijos tyrinėjimus. Bona Sforca, valakų reforma, Napoleono žygis, caro laikų traktas Sankt Peterburgas – Varšuvą, kanklės, knygnešiai, partizanai – viskas persipina įvairių epochų istorijos vingiuose ir atskleidžia unikalią istoriją. Ne veltui Skriaudžiai Kanklių metais tapo Lietuvos mažąja kultūros sostine. Susitelkusi bendruomenė savo kaimo istoriją nusprendė atsispindėti renginiuose, kurie vyks iki metų pabaigos. Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Elena Simonavičienė. Žemaitkiemio kaime susibūrė krašto bendruomenė, kuriai pirmininkauja Vaidas Kupstas. Noras diegti gyvenimo patikrintas vertybes vaikams, juos krikščioniškai ugdyti – vienija Žemaitkiemio krašto žmones. Buvusią kaimo mokyklą pritaikė bendruomenės poreikiams ir dabar ten švenčiama, stovyklaujama, edukuojama, perimasi pirtelėje. „Nuoširdi veikla kelia džiaugsmą: „Sau ir vaikams kuriame įdomesnį ir turiningesnį gyvenimą. Tam negaila laiko ir pinigų“, – sako Diana Kupstienė. Ožkos verčia šypsotis, kelia švelnumo bangą, atlaidumą, dažnai prajuokina. OžkaMalės natūraliame ūkyje vykdomos edukacijos vaikams. Dažnai renkasi ir suaugusieji. Kuprių kaime, Prienų rajone, savo ir šeimos džiaugsmui ožkų ūkį įkūrė Loreta Malyginienė. Palengva radosi ir kitų gyvūnų, kurie vaikams palieka neišdildomą įspūdį. Dažnas pirmą kartą pamato gyvūną, prisiliečia. Buvimas tarp gyvūnų ugdo empatiją, atjautą. Naudinga paragauti ir ožkų sūrio ar jogurto. Gal verta valgyti natūralius ožkų produktus? Jūrą į Nemuną iškeitė menininkai iš Šventosios. Sako, kad nereikia bijoti įgyvendinti savo svajonių. Kuo senjorus paviliojo Prienai? Petras ir Audronė Baronai. Prienų krašto identitetas atsispindi tradiciniame „Duonos ir ugnies“ festivalyje. Kaip gimsta naujos renginių temos? Renginių organizatorė ir kuratorė Zita Kuzminskienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Lietuvos miestai, miesteliai ir kaimai – mūsų istorijos liudytojai. Keliaujame į Dūkštą. Miesto seniūnijos seniūnas Antanas Šakalys, atsargos majoras, pavartys Dūkšto istorijos puslapius, parodys krašto perliukus. Senasis Dūkšto dvaras. Valdytojas Gintautas Velička gali valandomis kalbėti apie dvaro rūmus. Mat jo senelis Mykolas Staškūnas dvare tarnavo arklininku. Rojaus kaimas ypatingas ir dėl pavadinimo, ir dėl savo istorijos. Jame žymus pomologijos pradininkas prof. Adomas Hrebnickis visą gyvenimą tyrinėjo obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų veisles. Iš čia į pasaulį iškeliavo Beržininkų ananasas. Profesoriaus sukurtame rojuje susilieja mokslo palikimas ir žmogaus rankų puoselėjama gamta. Ignalinos krašto muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė pristato pomologo nuveiktus darbus, ekspozicijas ir edukacijas. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vandens turizmas Lietuvoje įgauna pagreitį. Lietuvoje turime aštuonias nacionalines vandens turizmo trasas. Plėtojama infrastruktūra gali padėti apsispręsti rinktis poilsį ant vandens. Netoliese esantys kultūros paveldo objektai, bendruomenių ir verslų siūlomos paslaugos užtikrina įdomų ir turiningą laiką. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistė Rasa Petrauskienė. Kaip galima leisti laiką ant vandens, pavyzdžiui, Anykščių ir Aukštaitijos ežerynuose? Nuotykiai kelte per Aiseto ežerą su Labanoro regioninio parko kraštotvarkininku Žydriumi Mukuliu. Labanoro kraštą garsina lietuviškas dūdmaišis. Labanoro bažnyčioje Ž. Mukulys pasakoja ir groja Labanoro dūda. Susitikti su dangumi galima Etnografinėje sodyboje ir dangaus šviesulių stebykloje įsikūrusioje Kulionių kaime, Molėtų rajone. Kaip ir kodėl mūsų protėviai stebėjo dangaus šviesulius? Kaip pagal juos vertino laiką, skirstė darbus, valdė savo likimą? Pasakoja muziejininkas, etnoastronomas Jonas Vaiškūnas. Kęstutis Šerepka iš Anykščių regioninio parko direkcijos yra Anykščių medžių lajų tako autorius. Kas naujo šiame komplekse? Ar teko lankytis Marijos trobelėje? Anykščių rajone, Padvarninkų kaime gyvena Mindaugas Balčiūnas su žmona Vita ir keturiomis dukromis. Gyvena ne šiaip sau, pajuokausiu – „stato paminklą obuolių sūriui“. Net didžiausi skeptikai iš edukacijų išeina šypsodamiesi ir gera nuotaika. Ir kas nežino Mindaugo skambaus posakio: „Sudie kostiumai, labas kaliošai!“ Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ką darys gyventojai sužinoję, kad Bona Sforca nesilankė Inturkės krašte, kad pasikeitė miestelio įkūrimo metai? Ar atsisakys tradicinių švenčių? Seniūnė Almutė Navickiene sako – ne! Kaip šventė, taip švęs toliau. Gal tik identitetui sustiprinti Inturkė pasitvirtino miestelio vėliavą ir herbą. O miškai, ežerai ir paveldas, kaip traukė poilsiautojus, turistus, taip ir trauks toliau. Bibliotekininkė Onutė Cesiulienė primins miestelio atsiradimo istoriją, legendas, paveldą ir žmones. Be Sąjūdžio žmogaus, Molėtų krašto metraštininko, fotografo Algimanto Pečiukaičio Inturkės krašto gyventojai nepradeda dienos. Kas, kur, kada – viską fiksuoja aštri fotografo akis. Gimęs Seredžiuje, užuovėją rado Jukniškių kaime, Inturkės seniūnijoje, Molėtų rajono savivaldybėje. Maža to, pavyzdį parodė ir žentui Robertui Audėjui. Per nedidelę pelkutę miestietis įkūrė ūkį „Audėjų sodai“ ir augina kolekcinius sodus, riešutmedžius, puoselėja skiepytų riešutmedžių medelyną ir laukia lankytojų. Ved. Jolanta Jurkūnienė