Advertise on podcast: Dešimt balų

1500 eurų „į rankas“ – tik nuo tokios sumos kas antras 19–29 metų jaunuolis pradėtų svarstyti, ar jam verta darbintis, o kas penktas norėtų uždirbti daugiau nei 2000 eurų. Ir tai dar ne viskas – net 44 proc. jaunų žmonių tikisi atlyginimo padidėjimo iškart po bandomojo laikotarpio, o dar 41 proc. – per pirmuosius darbo metus. Tokius jaunosios kartos lūkesčius atskleidė Užimtumo tarnybos užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta 1021 jaunuolio apklausa. Be to, paaiškėjo, kad 19-29-erių metų respondentai jau yra pakeitę daugiau nei tris darbovietes, o kai kurie per savo dar trumpą profesinį gyvenimą spėjo padirbėti net ir aštuoniose ar dvylikoje įmonių. 62 proc. apklaustųjų pabrėžia darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, o kas dešimtas dėl daugiau laiko sau ir šeimai net sutiktų uždirbti mažiau. Daugiau nei du trečdaliai šiandieninių jaunų žmonių netenkinančias darbo sąlygas toleruotų ne ilgiau kaip pusmetį. Beveik pusė apklaustųjų darbą keistų dėl per mažo atlyginimo, o daugiau nei keturi iš dešimties – dėl streso, emocinio nuovargio ar perdegimo rizikos. Pamaininį darbą ir budėjimus neigiamai vertina 51 proc. jaunuolių, o beveik pusei svarbiausia galimybė lanksčiai derinti darbo dienos pradžią ir pabaigą. LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė ir Lietuvos studentų sąjungos atstovas Antanas Ežerskis. Ved. Jonė Kučinskaitė

Šiemet valstybinio matematikos A lygio egzamino neišlaikė 14,9 proc. abiturientų, o B lygio – net 22,9 proc. jį laikiusiųjų. Ne ką geriau ir su kitų tiksliųjų mokslų egzaminais. Štai fizikos valstybinio brandos egzamino (VBE) neįveikė 11,4 proc. dvyliktokų, biologijos – 14,5 proc., chemijos – 3,6 proc. abiturientų. Ir tai ne vienerių metų tendencija: per pastarąjį dešimtmetį matematikos VBE kasmet „neišlaiko“ nuo 5,6 iki 35,4 proc. laikiusiųjų, fizikos – iki 11,5 proc., biologijos – apie 8,2 proc., chemijos – iki 5,4 proc. Tačiau, kaip akcentuoja šių mokslų sričių atstovai, nesėkmių pradžia ne dvyliktoje klasėje ir net ne gimnazijoje. Pirmosios spragos atsiranda gerokai anksčiau, dar progimnaziniais metais. Viena nesuprasta tema veja kitą, po kelių nesėkmių atsiranda mintis „matematika – ne man“. O matematinė ar apskritai tiksliųjų mokslų baimė ima augti sniego gniūžtės principu ir netrukus virsta lavina. Tada prieš egzaminą jau nebeužtenka „paspausti“ paskutinį mėnesį ar išspręsti šimtą panašių uždavinių – pirmiausia reikia atrasti vietą, kurioje nutrūko supratimo grandinė. Kaip sustabdyti šią laviną dar jai neįsibėgėjus ir ką daryti, kad formulės nustotų gąsdinti, o matematika iš „siaubo filmo“ vėl taptų tiesiog išsprendžiama problema? LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja VILNIUS TECH Antano Gustaičio aviacijos instituto studijų prodekanas doc. dr. Dainius Jasaitis ir psichologė Gintė Blaževičė. Ved. Jonė Kučinskaitė

Vis daugiau mokytojų atsisako būti klasės auklėtojais. Tai akcentuoja vis daugiau mokyklų vadovų. Jiems prieš rugsėjį neretai tenka maldaute maldauti dalykininkų imtis klasės. Ir, nors Lietuvoje reprezentatyvių duomenų, kiek mokytojų atsisako vadovavimo klasei, nėra, bet problemos mastą galime pamatyti iš 2021 m. atliktos Kinijos klasės vadovų studijos. Iš apklaustų 5 065 pradinių ir vidurinių mokyklų klasės vadovų net 60 proc. teigė nebenorintys būti klasės auklėtojais. Lietuvos mokyklų direktoriai, ieškodami klasės vadovų, žada mokytojams įvairių paskatinimų – nuo priemokų iki sveikatinimo ar SPA paslaugų. Tačiau dalykininkų argumentas paprastas: „Aš esu fizikos mokytojas, o ne socialinis darbuotojas; matematikos mokytojas, o ne vadybininkas; biologijos mokytojas, o ne psichologas.“ Mat gavus vadovaujamą klasę prie savo dalyko dėstymo prisideda dar vienas – vadybinis, socialinis ir emocinis – darbas. Klasės auklėtojui reikia sekti kelių dešimčių mokinių pažangą, lankomumą ir drausmę, žinoti, kada egzaminai ir renginiai, organizuoti šventes bei išvykas ir jose atsakyti už vaikų saugumą, rūpintis klasės mikroklimatu, pastebėti emocines problemas, spręsti vaikų konfliktus ir koordinuoti santykius tarp mokinių, tėvų, mokytojų, specialistų bei administracijos. Nemaloniausi pokalbiai dažniausiai kyla su tėvais: klasės vadovui tenka pasakyti šeimoms nemalonius dalykus apie jų vaiką, aiškintis dėl elgesio ir pažymių, spręsti konfliktus, kuriuos vieni tėvai laiko patyčiomis, o kiti – paprastu vaikų apsižodžiavimu, o ir laviruoti tarp kardinaliai skirtingų tos pačios klasės tėvų reikalavimų. Tėvai rašo vakare, savaitgaliais ir per atostogas, o socialiniai tinklai bei pokalbių programėlės beveik panaikino ribą tarp darbo ir privataus laiko. Jau minėtas Kinijos tyrimas rodo, kad klasės auklėtojai jaučiasi, kad jie privalo būti auklėtinių tėvams pasiekiami kiaurą parą. O ir iš klasės auklėtojų tikimasi, kad jie dar ir prižiūrės auklėtinių elgesį socialiniuose tinkluose, tai yra jau po pamokų. Dar 2021 m. atliktas Šveicarijos 560-ies klasės vadovų krūvio ir emocinio išsekimo tyrimas rodo, kad klasės auklėtojų išsekimą iš esmės lemia trys dalykai – didelis darbo krūvis, konfliktai su tėvais ir mokinių elgesio problemos. Tuo tarpu mėginimas viską spėti dirbant ilgiau tik dar labiau didina išsekimą. O realus atlygis už vadovavimą klasei tėra grašiai. Štai Lietuvoje didele vadinamos – 21 ir daugiau mokinių – klasės vadovavimui skiriama 210 darbo valandų per mokslo metus, arba apie 14 proc. mokytojo etato. O jeigu šios valandos pridedamos prie jau turimo krūvio, jų piniginė vertė, priklausomai nuo mokytojo stažo ir kvalifikacijos, sudaro apie 150–250 eurų į rankas per mėnesį. Todėl dalis mokytojų skaičiuoja labai paprastai: užuot už kelis šimtus eurų prisiėmęs atsakomybę už kelias dešimtis vaikų, jų tėvų skambučius, konfliktus, išvykas, dokumentus ir kitokias nesibaigiančias problemas, jie mieliau pasiima kelias papildomas savo dalyko pamokas arba vakarais dirba korepetitoriais. LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus Baltupių progimnazijos anglų kalbos mokytoja Jūratė Gabiūnaitė ir Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos direktorė Daiva Pilukienė. Ved. Jonė Kučinskaitė

Dar tik ketvirta mokslo metų savaitė, o dalis vaikų tokie pavargę, lyg būtų ne rugsėjis, o gegužės galas. Kur slypi problema? Ar tikrai vien vaikuose, kurie „nesusikaupia“, „tingi“ ar per daug žiūri į telefoną? O ar nėra taip, kad seni mokymo(si) įpročiai tiesiog nebeveikia? Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkių atliktas tyrimas griauna nusistovėjusią aksiomą: daugiau užduočių, daugiau pratybų, daugiau valandų prie stalo – vadinasi, daugiau išmokta. Mat jei vaikas nespėjo darbo baigti klasėje, vakare jis jau yra pavargęs ir nebūtinai taps greitesniu, atidesniu – veikiau priešingai. Dar viena nepatogi žinia: pilnas pratybų sąsiuvinis nėra įrodymas, kad pilna ir galva. Priešingai, PIRLS ir TIMSS tyrimų, apėmusių 24 šalis, analizės nerodo koreliacijos, kad kuo daugiau namų darbų ar kuo ilgiau vaikas juos ruošia, tuo geresni jo akademiniai rezultatai. Iš tiesų daug svarbiau, ką vaikas su ta medžiaga daro. Kartais daugiau naudos duoda ne dar dešimt panašių pratimų, o užversta knyga ir bandymas pačiam paaiškinti, ką išmokai, ką supratai, o kur dar stringi. Tad gal metas pagaliau matuoti ne tai, kiek vaikas prasėdėjo prie namų darbų, o tai, ar per tą laiką jo galvoje iš tiesų kas nors įvyko. LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mokslininkės: dr. Agnė Predkelienė, dr. Neringa Baranauskienė ir dr. Ingrida Mereckaitė-Kušleikė. Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvos mokytojus slegia biurokratija, perteklinis reguliavimas, perdegimas, mokytojų trūksta, o jų balsas priimant švietimo sprendimus per silpnas. Taip problemas diagnozuoja Prezidentūra ir siūlo sprendimą – steigti Mokytojų rūmus. Šiems Rūmams privalėtų priklausyti visi mokytojai ir mokėti nario mokestį. O nepriklausymas Mokytojų rūmams taptų kliūtimi dirbti mokytoju. Rūmai atstovautų mokytojus valdžios institucijose, bet kartu prižiūrėtų jų profesinę etiką, dalyvautų atestacijoje, kvalifikacinių kategorijų, profesinės karjeros ir profesinio tobulėjimo sistemoje. Projekto rengėjai žada, kad naujoji savivalda mažins biurokratiją, tačiau kol kas negali pasakyti, kiek jos sukūrimas ir veikla kainuos valstybei ir kiek – pačiam mokytojui. Neaišku ir tai, kokių šiandien veikiančių struktūrų, funkcijų bei procedūrų bus atsisakyta, kad greta senosios sistemos neatsirastų dar vienas administravimo sluoksnis. Siūlomam modeliui jau nepritaria 27 pedagogų asociacijos, kritiškai jį vertina ir profesinės sąjungos. Tad ar Mokytojų rūmai suteiks mokytojams daugiau galios sprendžiant švietimo klausimus, ar daugiau galios spręsti apie patį mokytoją? Ir ar profesinė savivalda tebėra savivalda, jeigu priklausyti jai ir už tai mokėti privaloma? LRT radijo švietimo laidoje diskutuoj Lietuvos šokio mokytojų asociacijos prezidentas, šokio bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Arnoldas Riekumas, Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociacijos vadovė Kristina Urbonienė bei Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė. Ved. Jonė Kučinskaitė

Krašto apsaugos ministerija skelbia apie toliau plečiamą Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą mokyklose: daugiau 7–8 klasių mokinių įtraukiami į praktinius užsiėmimus, o nuo 2027 metų planuojami pilotiniai užsiėmimai ir 5–6 klasių mokiniams. Visi devintokai jau dabar išklauso trijų dienų kursą, kuriame mokosi išgyvenimo, pirmosios pagalbos, reagavimo į krizes ir kitų praktinių įgūdžių. Tačiau kai kurie Švietimo įstatymo pataisų iniciatoriai sako, kad galutinis modelis yra gerokai kuklesnis, nei buvo siūlyta iš pradžių. Mat pirminiame projekte buvo numatyta nuosekli, visą pagrindinį ir vidurinį ugdymą apimanti gynybos įgūdžių sistema, su aiškiu kurso dažnumu skirtingose klasėse ir integracija į kitų dalykų pamokas. Po svarstymų Seime šios detalės iš įstatymo buvo išbrauktos, paliekant tik nuostatą, kad švietimo ir krašto apsaugos ministrai kartu tvirtina privalomo Gynybos įgūdžių kurso programą ir jos įgyvendinimo tvarką. Įstatyme taip pat nebeliko konkrečiai nustatyta, kurių klasių mokiniai, kiek kartų ir kokios trukmės kursą turėtų išklausyti. Pataisų iniciatoriai akcentuoja ir tai, kad buvo siekta didesnio praktinio pasirengimo realaus ginkluoto konflikto sąlygomis – nuo taktinės medicinos iki ginklo valdymo pagrindų bei atskirų modulių integravimo į biologijos, gyvenimo įgūdžių ir kitų dalykų pamokas. Tuo metu dabar pristatoma daugiausia jau anksčiau veikusio Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso plėtrą į jaunesnes klases. Todėl kyla klausimas, ar plečiama esama programa atitinka tą privalomo Gynybos įgūdžių kurso modelį, dėl kurio buvo pakeistas Švietimo įstatymas. LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja krašto apsaugos viceministras Tomas Mikelkevičius, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas Dovidas Jonušas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė ir buvusio krašto apsaugos ministro patarėjas dr. Arūnas Šileris, kuris buvo atsakingas už memorandumo dėl mokinių pilietinio ir patriotinio ugdymo plėtros veiksmų parengimą. Ved. Jonė Kučinskaitė

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė naujus 2026-2027 mokslo metus pasitinka žadėdama daugiau pagarbos ir pasitikėjimo mokytoju bei mokykla. Tačiau koks šiandien turi būti mokytojas, kad jį mokiniai laikytų autoritetu? Iš mokytojo tikimasi ne tik kompetencijos – jis turi būti draugiškas, empatiškas, suprantantis, palaikantis. Bet ar stengdamiesi mokytoją priartinti prie vaiko neištrynėme ribos tarp mokytojo ir draugo? Mokytojas liepia padėti telefoną – „kodėl?“ Prašo nusiimti kepurę – „o kur parašyta?“ Neleidžia perrašyti kontrolinio, kyla ginčas. Parašo ketvertą – ir tėvai vaiko jau klausia ne „kodėl gavai ketvertą?“, o „kodėl mokytojas tau parašė tik ketvertą?“ Galiausiai, kas nutinka mokytojo autoritetui, kai vaikas namuose išgirsta: „mokytoja nusišneka“, „parašysiu direktorei“, „ji neturi teisės tau taip sakyti“? Net jei mokytojas suklydo, ar suaugusiųjų konfliktas, vykstantis vaiko akivaizdoje, nesumenkina jo autoriteto dar iki tol, kol išsiaiškinama, kas iš tiesų nutiko? Negana to, tai, kas anksčiau baigdavosi klasėje, šiandien per kelias minutes gali atsidurti klasės „Messenger“ grupėje ar „TikTok“ platformoje – mokytojo žodžiai pateikiami be konteksto, o viešas nuosprendis priimamas dar jam nespėjus paaiškinti situacijos. Kai konfliktas pasiekia mokyklos vadovybę, atsiranda dar vienas klausimas: ar mokytojas žino, kad pagrįstai nustatęs ribą sulauks direktoriaus palaikymo? Kita vertus, sakydami, kad anksčiau visi drebėjo prieš mokytoją, todėl jis buvo autoritetas, taip pat kalbame ne apie pagarbą, o apie baime grįstą nelygiavertį santykį. Tad koks mokytojas šiandien mokiniui yra autoritetu? Ar jis dar gali pasakyti: „trukdai – išeik“, „šitas darbas vertas ketverto“ ir žinoti, kad pagrįstą jo sprendimą palaikys mokykla bei šeima? O ir kur šiandien baigiasi vaiko teisė klausti, nesutikti, ginčytis bei prasideda mokytojo teisė nustatyti ribą ir pasakyti „ne“? LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja dvyliktokas Jokūbas, vilnietė Jūratė Stankuvienė, mokytoja Živilė Šiškienė ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi. Ved. Jonė Kučinskaitė.

Iki rugsėjo 1-osios likus vos kelioms dienoms, Lietuvos mokyklos vis dar ieško nuo pustrečio šimto iki trijų šimtų mokytojų. Tai skelbia tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tiek Užimtumo tarnyba. Taigi daugybė mokinių nei rugsėjo 1-ąją, nei galbūt net visą rugsėjį nežinos, kas jiems šiais mokslo metais dėstys matematiką, lietuvių kalbą, chemiją, fiziką ar biologiją... Iš tiesų mokytojų trūktų gerokai daugiau, jei ne faktas, kad tūkstančiai mokytojų dirba didesniu, neretai net 1,5 etato krūviu. Be to, mokyklos jau atvertos ir įvairių sričių specialistams, neturintiems pedagoginio išsilavinimo, bet turintiems reikalingo dalyko žinių. Tai irgi sumažina oficialiai matomą problemos mastą. Tai reiškia, kad kalbėdami apie „250 trūkstamų mokytojų“ matome tik dalį problemos. Jei mokyklos negalėtų dalies trūkstamų valandų uždengti mokytojais, dirbančiais pusantro etato, ar specialistais, neturinčiais pedagoginio išsilavinimo, realus reikalingų pedagogų skaičius būtų gerokai didesnis – toks, kokį matydavome pastaraisiais metais. Bet ar toks laikinas problemos užmaskavimas neatvers kitų bėdų – mokytojų pervargimo, perdegimo? O ir ar tai, kad mokytojais jau gali dirbti ir pedagoginio išsilavinimo neturintys specialistai, nesukels dar didesnio atotrūkio tarp skirtingų mokyklų ar net skirtingų klasių mokinių pasiekimų? LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Daiva Pilukienė, Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos direktorė, Giedrė Sinkevičė, Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotoja, ir Vytautas Silvanavičius, matematikos mokytojas, vadovėlių autorius, Kaišiadorių rajono Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas. Ved. Jonė Kučinskaitė.

Nacionalinė švietimo agentūra viešai pateikė pirmuosius siūlymus, kaip tikslinti ir siaurinti bendrąsias ugdymo programas, teigdama, kad siekiama sumažinti perteklinį turinį ir pritaikyti programas realioms ugdymo sąlygoms. Tačiau dalis mokytojų abejoja, ar tai iš tiesų sisteminė ugdymo turinio peržiūra, o ne kosmetinis jau galiojančių dokumentų pataisymas. Kritikos sulaukė ir pats procesas: Dalykų tarybos dirba savanoriškai, o pastaboms pateikti buvo skirta vos apie dvi savaites vasaros atostogų metu. Mokytojai sako, kad toks terminas rodo nepagarbą jų laikui ir neleidžia tikėtis kokybiško profesinio įsitraukimo. Daugiausia klausimų kelia ne tai, kad kai kurios temos išbraukiamos ar perkeliamos, o tai, kad nepaaiškinama, kuo remiantis tai daroma. Biologijoje siūloma keisti tokius veiksmažodžius kaip „paaiškinti“ į „aptarti“ ar „nurodyti“, tačiau pedagogai pabrėžia, jog tai gali reikšti ne redakcinį, o mokymosi gylio pokytį. Kai kurių mokytojų teigimu, jei mažėja mokymosi apimtis ar keičiasi būsimo vertinimo ribos, tai turi būti aiškiai įvardyta ir pagrįsta. Tuo pat metu istorijoje siūloma laikinai siaurinti brandos egzamino turinį, geografijoje perkelti urbanizacijos temą į kitą klasę, matematikoje atsisakyti dalies temų, o lietuvių kalbos programoje rekomenduojamų kūrinių sąrašą papildyti „Hariu Poteriu“. Todėl dalis mokytojų klausia, ar tai tikrai nuoseklus turinio siaurinimas, ar skirtingų dokumentų kosmetinis remontas. Jų vertinimu, problema yra platesnė – švietimo politika ir toliau remiasi prielaida, kad mokytojas pats, savo laiku ir pastangomis, prisitaikys prie dar vienų pokyčių. LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Domas Ardickas, Vytauto Didžiojo gimnazijos matematikos mokytojas ir korepetitorius, Paulius Sungaila, biologijos mokytojas ir korepetitorius, Kristina Urbienė, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja, ir Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Alius Avčininkas. Ved. Jonė Kučinskaitė.

Antradienį prasidėjo pirmasis papildomo priėmimo į Lietuvos universitetus ir kolegijas etapas. Jis tęsis iki rytojaus, rugpjūčio 7 dienos. Mat po pagrindinio priėmimo etapo aukštosiose mokyklose vis dar yra 1300 valstybės finansuojamų studijų vietų. Kodėl jų liko tiek daug? Ar tai reiškia, kad kai kurios studijų kryptys jaunimo nebedomina, o gal valstybė parengia daugiau vietų, nei yra norinčiųjų jas užimti? O ir kokie šansai atsiveria tiems, kurie per pagrindinį priėmimą liko be kvietimo arba nusprendė pakeisti savo planus? LRT radijo laidoje dalyvauja Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti direktorė dr. Kristina Bespalova ir Vilniaus universiteto Studentų priėmimo poskyrio vadovas Artūras Šaltis. Ved. Jonė Kučinskaitė.

Valstybės kontrolės atliktas auditas atskleidė, kad nors 94 proc. specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių mokosi bendrose mokyklose, daugiau nei pusė jų negauna visos rekomenduotos švietimo pagalbos. Specialistų trūksta daugiau nei pusei bendrojo ugdymo mokyklų, todėl dalis šeimų pagalbos vaikams ieško privačiai. Auditas taip pat parodė didžiulius skirtumus tarp savivaldybių – švietimo pagalbai skiriamas finansavimas vienam vaikui skiriasi šimtais kartų. Problemos prasideda dar iki mokslo metų pradžios, nes mokyklos ne visada laiku sužino apie naujai atvykstančių mokinių poreikius, o specialistų vertinimų tenka laukti ilgiau, nei numatyta. Valstybės kontrolė įspėja, kad vien fizinės galimybės mokytis bendroje klasėje neužtikrina visavertės įtraukties. Auditas atskleidė ir kitą problemą – nors dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių jaunuolių sėkmingai įgyja profesinę kvalifikaciją, net 70 proc. jų vėliau neįsidarbina. Kokių pokyčių po audito imsis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ar mokyklos naujus mokslo metus pasitiks geriau pasirengusios ir kada vaikai galės tikėtis realios, o ne deklaruojamos pagalbos? LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja: Irena Segalovičienė, valstybės kontrolierė, Kristina Česaitienė, Valstybės kontrolės vyriausioji valstybinė auditorė-audito grupės vadovė bei Jonas Petkevičius, švietimo, mokslo ir sporto viceministras. Ved. Jonė Kučinskaitė

Matematikos valstybinio brandos egzamino (VBE) rezultatai toliau kaitina aistras. Šiemet antros dalies A lygio matematikos VBE neišlaikė 14,9 proc. abiturientų, o B lygio – net 22,9 proc. Bet ar tikrai kalti vien mokiniai? Vis daugiau matematikos mokytojų atvirai dėsto, kad didžiausia šių metų bėda buvo pats VBE II – jis buvo gerokai sunkesnis nei pernai. Tad jei vienais metais egzaminas tampa gerokai sunkesniu nei kitais, ar dar galime sąžiningai lyginti skirtingų abiturientų laidų rezultatus? Keisčiausia, kad tiek vienuoliktokų laikyta VBE I dalis, tiek dešimtokų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas (PUPP), daugelio mokytojų, komentuojančių viešai, akimis, buvo sudėliotas kur kas nuosekliau ir logiškiau. Kita vertus, nuo 2020 m. buvo kuriamos darbo grupės matematikos pasiekimams gerinti, o atnaujinus mokyklines programas, pačios valstybinių brandos egzaminų užduotys žadamos konstruoti tik iš to, ko mokoma vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse, skambiai kalbėta apie tuoj tuoj ištiksiantį matematikos proveržį ir geresnius visų mokinių matematikos pasiekimus. Tai kodėl matematikos rezultatai iš esmės nepagerėjo, nors darbo grupių ir reformų buvo daugiau nei pakankamai? LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja: buvęs matematikos mokytojas, dabar švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius, VU docentas, matematikas dr. Dainius Dzindzalieta ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė, dr. Nora Pileičikienė. Vedėja Jonė Kučinskaitė.

Tokių prastų biologijos ir fizikos valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų dar nėra buvę per pastaruosius 11 metų. Štai savo noru pasirenkamo biologijos valstybinio brandos egzamino neišlaikė net 14,5 proc. laikiusiųjų, o fizikos - 11,4 proc. Iki šiol didžiuliu neišlaikiusiųjų nuošimčiu kasmet gąsdindavo tik privalomoji (stojant į aukštąsias mokyklas) matematika, dabar jai pavymui jau ir fizika bei biologija. Tiesa, indikacijų, kad kažkas vyksta negerai su biologija ir fizika jau ir pernai buvo matyti - fizikos VBE pernai neišlaikė net 11,5 proc. abiturientų, o biologijos egzamino - 8,2 proc. Didžiausias keistumas tas, kad abu egzaminus pasirenka tie mokiniai, kurie įsivaizduoja, kad moka tuos dalykus. O ir jei mokinys turi to dalyko neigiamą pažymį metiniame trimestre, jam neleidžiama laikyti to dalyko egzamino. Šiuo atveju mokiniai turėjo teigiamus šių dalykų pažymius trimestre. Be to, ir mokytojai, ir mokiniai pasitikėjo, kad jiems pavyks išlaikyti šiuos egzaminus. Kiek mokinių teiks apeliacijas dėl fizikos egzamino, dar nežinia. Mat jo rezultatus Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) paskelbė tik antradienio pavakare. O štai biologijos apeliacijų skaičius išaugo kartais - net 13 kartų. Jei pernai buvo pateikta tik 31-a apeliacija, tai šiemet - net 407. NŠA atstovai tikina, girdi, prastus biologijos egzamino rezultatus nulėmė daugiausia profesinių mokyklų mokinių rezultatai. Ar tikrai taip? Ar tikrai profesinių mokyklų mokiniai kalti dėl tragiškai krentančių valstybinių brandos egzaminų įverčių, kai kartelė, palyginti su pernai, nuleista 10 taškų: nuo 35 iki 25 taškų? O ir kaip tada būtų atrodę rezultatai, jei nebūtų buvusi pažeminta kartelė? Tad ar mes vis dar išmokome mokinius? Ir ar tikrai brandos egzaminais pamatuojame jų brandą? LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius, biologijos mokytojas ir korepetitorius, vertinęs kelių dešimčių apeliantų darbus Paulius Sungaila bei Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos ir informatikos mokytojas Andrius Storta. Laidos vedėja Jonė Kučinskaitė Ved. Jonė Kučinskaitė

Liepa. Vaikai džiaugiasi atostogomis, bet knygynai ir prekybos centrai jau primena, kad rugsėjis – ne už kalnų. Lentynose rikiuojamos spalvingos kuprinės, penalai, sąsiuviniai su piešinukais... Atrodo, pasiruošimas mokyklai jau prasidėjo. Tačiau ar tikrai geriausia investicija į sėkmingus vaiko mokslo metus yra nauja kuprinė ir uniforma? O gal svarbiausia tai, ko nenusipirksi, – vaiko kalba, dėmesys, savarankiškumas, gebėjimas susikaupti ir bendrauti? Ką dar per likusią vasaros dalį gali padaryti tėvai, kad vaikui būtų lengviau pradėti lankyti darželį, priešmokyklinę grupę ar pirmąją klasę? Ar verta vasarą skirti laiko pratyboms, o gal kur kas svarbiau skaityti, žaisti, kalbėtis ir kurti kasdienius įpročius? LRT radijuje kalbame su klinikine logopede, ABA (taikomosios elgesio analizės) terapeute, edukologe, knygų logopedams ir specialiesiems pedagogams autore Jurga Pukenyte-Pauliukoniene. Ved. Jonė Kučinskaitė.

Kol dauguma Europos Sąjungos valstybių jaunus gydytojus į regionus vilioja didesniais atlyginimais ir geresnėmis darbo sąlygomis, Lietuva renkasi kitą kelią. Seimas nusprendė steigti papildomas valstybės finansuojamas rezidentūros vietas, tačiau jas pasirinkę gydytojai penkerius metus turės dirbti regione. Kritikai primena, kad valstybės finansuojamų rezidentūros vietų Lietuvoje ir taip daugelį metų neužtekdavo visiems medicinos studijas baigusiems absolventams. Kasmet stigdavo apie 40-60 rezidentūros vietų. O nebaigus rezidentūros, negali Lietuvoje tapti ir dirbti gydytoju specialistu. Jaunųjų gydytojų organizacijos įspėja, kad toks modelis gali sumažinti savivaldybių motyvaciją konkuruoti dėl specialistų didesniais atlyginimais ir geresnėmis darbo sąlygomis, kaip tai yra Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ar ir daugelyje kitų senos demokratijos Europos šalių. Opozicija kelia ir lygiateisiškumo klausimą – kodėl tokie įsipareigojimai taikomi tik gydytojams. Bet jie netaikomi nei mokytojams, nei inžinieriams, nei teisininkams, nei vadybininkams, nei finansininkams, nors pastarųjų taip pat stinga regionuose. Be kita ko, daugelyje ES šalių rezidentai pirmiausia yra gydytojai darbuotojai, o ne studentai. Tad dalis medikų bendruomenės įspėja, kad naujoji tvarka gali paskatinti daugiau jaunų gydytojų rezidentūrą rinktis užsienio šalyse. Tad ko iš tiesų tokiu įstatymu siekia valdančioji dauguma? Ar tai nebus jų dar vienas įsišovimas sau į koją? LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja medikas, naujosios tvarkos kritikas Marius Čiurlionis ir teisės profesorius dr. Dainius Žalimas. Ved. Jonė Kučinskaitė.