Advertise on podcast: Kalba mamos

Tęsiu pažadą ir kalbinu moteris apie jų gimdymo patirtis bei nėštumo ir pogimdyminę priežiūrą įvairiose užsienio šalyse. Šiais pokalbiais siekiu padrąsinti ir prisijungti prie diskusijų apie gimdyvių ir medicinos personalo bendradarbiavimą siekiant ne tik mediciniškai, bet ir psichologiškai saugaus gimdymo sąlygų moterims Lietuvoje. Taip pat noriu paskatinti moteris domėtis, gilintis į gimdymo temą, kuri, manau, yra tikrai svarbi motinystės kelionėje. Šįkart kalbamės su mano mylima drauge, kardiologijos gydytoja rezidente Aiste Pilkiene, kuri dalijasi, kaip vyko jos nėštumo priežiūra Šveicarijoje, Bazelio mieste, kiek ji turėjo laisvės vadovauti savo gimdymui, koks buvo akušerės, gydytojo vaidmuo, kodėl Aistei susidarė įspūdis, jog viskas net šiek tiek pernelyg orientuota ne į personalą, o į klientą. Aistė pasidalino ir nuotraukomis, kurios tikrai iškalbingos, tad keliomis iš jų pasidalinsiu ir šiame laiške. Išgirsite ir daug įvairių detalių, kurios kai kurių iš jūsų, labiau besidominčių gimdymo tema, galbūt visai ir nenustebins, o kai kurioms galbūt sukels ir nuostabą, kad iš tiesų taip būna. Pavyzdžiui, kodėl dar besilaukiant rekomenduoja susirasti akušerę. Arba kad iškart po gimdymo nepaima kūdikėlio nei sverti, nei matuoti, leidžia virkštelei nupulsuoti pačiai. O šeimai su ką tik gimusiu kūdikiu ramiai ir tyliai praleisti keletą valandų vieniems toje pačioje gimdymo palatoje bei ten pat ir pavalgyti. Apie maistą – atskira didelė tema, bet nesiplėsiu, viską išgirsite pokalbyje (mano komentaras, nuskambėjęs pokalbio metu, apie maistą, kurio net nesinori prisiminti, deja, yra apie iš patirties Vilniaus gimdymo namuose, tačiau tikrai esu girdėjusi ir labai nuostabių atsiliepimų apie maistą gimdyvėms kitose, gimdymus priimančiose, įstaigose). Taip pat Aistė dalinosi, kada leidžia po gimdymo keliauti namo ir ką veikia akušerė, lankanti šeimą po gimdymo. Kiekvienai moteriai po pirmojo gimdymo priklauso 16 tokių akušerės vizitų ir 10 po antro ar kitų gimdymų moteriai pageidaujant. Tokie apmokytų specialistų vizitai numatomi jau ir Lietuvoje artimiausiu metu, daugiau apie tai papasakosiu netrukus. Klausant Aistės man vis kirbėjo mintis, jausmas... jog taip ir turėtų būti. Bent kažkaip panašiai :) Ir labai įsiminė viena iš Aistės pasakytų frazių: „Profesionalumas ir yra tame, kiek gebi atliepi konkrečios šeimos poreikius.“ O tie poreikiai gali būti labai skirtingi. Ir tikrai išgirsite Aistės įspūdžius apie gyvenimą Šveicarijoje, jos visuomenę. Kviečiu klausyti ir susitikti pokalbio aptarimui, įspūdžių pasidalinimui mūsų bendruomenės Discord‘e, prie kurio prisijungti galėsi tapusi KALBA MAMOS narystės prenumeratore. Visą informaciją rasti www.kalbamamos.lt Gero klausymo! Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Pokalbiui apie tikslus ir įpročius pakviečiau gydytoją psichoterapeutą Dainių Jakučionį, kuris jau daugiau nei 15 metų gilinasi į su žmogaus kūnu ir protu susijusius klausimus, o pastaruosius 10 metų aktyviai konsultuoja kaip psichoterapeutas. Jis veda mokymus ir skaito pranešimus įvairiose konferencijose, susijusiose su psichologine gerove ir psichine sveikata, o taip taip pat yra programėlės „Sensa“, padedančios susidoroti su psichologiniais sunkumais, bendraautorius. Dainius Jakučionis socialiniuose tinkluose dalinasi psichologinėmis įžvalgomis, skirtomis asmeninei saviugdai. Man atrodo, kad sausio tema apie tikslus ir įpročius yra tam tikras mūsų gruodžio temos tęsinys, kai kvietėme stabtelėti ir peržvelgti prabėgusius metus, paklausti savęs, kas mums patiko, praturtino, kokias pamokas išsinešame į kitus metus, ką norėtume tęsti, o ko – ne. Dabar man norisi kviesti pokalbiui ne apie tai, kaip nuversti kalnus, bet kaip iš tiesų išgirsti, suprasti, ko aš noriu, dėl ko dega mano širdis ir kokius žingsnius, nors ir labai mažus, galiu kasdien žengti to tikslo ar tikslų link? Šiame pokalbyje kalbėsime apie: kodėl ši, tikslų, tema mus galbūt erzina, o gal net ir žmonės, kurie kelia sau kažkokius tikslus ir viešai apie tai dalinasi? Ar verta susirūpinti, jei neturime šiuo metu jokių tikslų? Kodėl svarbu atskirti norus, svajones nuo tikslų ir pasidžiaugti kiekvienu žingsniu, kurį žengiame tikslo link. Apie baimes. Kodėl bijome kelti tikslus ir iš kur tos baimės atsiranda? Apie nusivylimus. Kodėl neverta nusivilti, bet verta bandyti vėl ir vėl iš naujo. Apie perfekcionizmą. Kodėl daug vertingiau pastovumas darant nors ir labai mažus žingsnelius, bet daryti, o ne sustoti, nes neišeina pasiekti tobulo rezultato. Pokalbiui baigiantis dar turėjau pilną kišenę klausimų, bet laiko yra tiek, kiek yra, sąlygos tokios, kokios yra, ir paleidžiu šį pokalbį su viltimi, kad bet kokiu atveju išsinešite iš jo gerų, įkvepiančių, padrąsinančių minčių. Gero klausymo! Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Tai buvo vienas iš tų tekančių pokalbių, po kurio išėjau su jausmu, lyg jis būtų trukęs vos keliolika minučių, nors prakalbėjome beveik pusantros valandos. Ir nė minutės iškirpti nekilo rankos. Pokalbis įkvepiantis, raminantis, kviečiantis tiesiog sustoti ir paklausyti, ką man iš tiesų kužda mano širdis. Kokie sprendimai yra mano sprendimai? Ko aš iš tikrųjų noriu, ir kodėl kai kurių žingsnių, kuriuos žengti norėčiau, įsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti, visgi žengti nedrįstu? Iš tiesų tai buvo visiška avantiūra ir tikrų tikriausias nuotykis. Klausiau Ingos kalbant vienoje moterų grupėje, kurioje kartu dalyvaujame, ir tiesiog pajutau, kad labai noriu ją pakalbinti. Turėjau vieną temą kviesdama ją, bet žinot, kai žmogus toks turtingas patirtimis, idėjomis, gyvenimu, svajonėmis, žodžiai iš jo tiesiog trykšta ir jų klausytis labai gera. Ta tema buvo – apie drąsą rinktis savo, savo šeimos kelią, kai didelė dalis tavo aplinkos žmonių tam galbūt nepritaria, tavęs nesupranta. Ingos atveju – tai palikti miestą ir apsigyventi vienkiemyje, miškų apsupty. Pasirinkti namų mokymą vaikams. Gaminti maistą krosnyje. Ir mėgautis savo šeimos gyvenimu. Niekur neskubėti, nelėkti, gyventi kiekvienam šeimoje savu ritmu, be žadintuvų. O šiemet Ingos vaikai sugrįžo į ugdymo įstaigas ir gyvenimas tapo panašesnis į tokį, kokį gyvena didžioji dalis. Apie tai, kaip Inga jautėsi praėjusiais metais, ir šiemet po dviejų visiškai skirtingų rudens, žiemos sezonų, čia ją ir pakviečiau papasakoti. Nes tokios patirtys įkvepia. O toliau pokalbis sukosi ir apie ugdymą namuose, ir apie 5 vaikų auginimą, ir iš kur atsiranda jos įkvėpimas, jėgos, energija idėjoms įgyvendinti, kurti verslui. Taip pat apie santykius, kuriuos su vyru kuria jau kelis dešimtmečius. Ar daug reikia drąsos pasirinkti kelią, kuriam nepritaria tavo šeimos aplinka, bet tu jauti, jog tai tavo, jūsų? Kas yra Ingos atrama, kur ji semiasi vilties, stiprybės, jėgų? Man šis pokalbis buvo tikras malonumas. Tikiuosi, kad klausyti gera bus ir jums. Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Kviečiu klausyti pokalbio su psichologe-psichoterapeute Anna Vinkovskiene, kuri, sujungusi savo asmeninę nevaisingumo patirtį, su profesine, šiandien padeda moterims, vyrams, poroms, išgyvenančioms nevaisingumą, susiduriančioms su iššūkiais susilaukti vaikų. Persileidimai, nepastojimas, o gal ir nevaisingumo diagnozė – apie visa tai ir pakalbėsime. Kokie jausmai kyla susidūrus su šiais iššūkiais, ką žmonės išgyvena, kaip tai paveikia savivertę, savęs matymą, santykius su artimaisiais ir savo žmogumi, partneriu, savęs kaip moters ar vyro suvokimą. Kaip būti šalia žmogaus, kuris išgyvena netektį, arba kaip nenutolti, išlaikyti santykį su brangia drauge, kuri patyrė persileidimą, o jūs jau sūpuojate savo mažylį ant rankų. Ir, žinoma, kaip sau padėti ir ar įmanoma vėl džiaugtis gyvenimu ir matyti jame prasmę, kai galbūt šeima, vaikai buvo didžiausia tavo svajonė, bet jai išsipildyti, rodos, nelemta. Savo patirtį ir žinias Anna sudėjo į knygą „Meškiukas už stiklo: nevaisingumo užrašai“, kurią, manau, verta perskaityti ne tik moterims, patyrusioms persileidimą, ar poroms, žengiančioms nevaisingumo keliu, bet ir jų artimiesiems, o ir visiems, kurie nori geriau suprasti šiuos iššūkius patiriančius žmones, o jų tikriausiai kiekvienas iš mūsų savo pažįstamų, artimųjų tarpe tikrai turime. Kviečiu klausyti, dalintis šiuo pokalbiu su tais, kam, manote, jis gali būti reikalingas. Ir ačiū, kad palaikot mus su Austėja, keliančias tokias jautrias ir nelengvas temas. Kalbėti apie tai drąsiau, kai žinome, kad pokalbiai ras kelią iki jūsų ir pasieks, palies jus. Gero klausymo. Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šiandien dalinuosi pokalbiu su Krizinio nėštumo centro įkūrėja, 5 vaikų mama Zita Tomilienine ir centro psichologe, 4 vaikų mama, Rūta Mickevičiene. Taip kartais nutinka, kad ilgai kam nors ruošiesi, ruošiesi, bet įvyksta būtent tada, kada tikriausiai ir būna tinkamiausias laikas. Taip ir šįkart. Nors Zitą pakalbinti norėjau nuo tinklalaidės gyvavimo pradžios, susitinkame įrašų studijoje centro veiklos dešimtmečio proga, o dar ir turime progą pakalbėti apie dienos šviesą ką tik išvydusią knygą, kurią sudarė psichologė Rūta Mickevičienė. Knygoje užrašyta 30 moterų istorijų, kurios kreipėsi į Krizinio nėštumo centrą. O aš Zitos ir Rūtos klausiau, su kokiomis istorijomis ir iššūkiais ateina moterys ieškoti pagalbos, ar centras būna pirmasis pagalbos laiptelis, ar visgi moterys visų pirma jos bando ieškoti tarp artimų žmonių. Kokios gyvenimo aplinkybės verčia rinktis ar gimdyti kūdikį, ar ne, kokią nemokamą pagalbą Krizinio neštumo centras teikia. Per dešimt jo veiklos metų gimė virš 600 kūdikių, kurie galbūt būtų negimę. Bet gimė ir auga apsupti meilės, nes moterys sulaukė pagalbos ir paramos ne tik pirmoms dienoms ar mėnesiams, bet net porai metų. Prie tos pagalbos prisideda ir daug geros širdies žmonių. Taip pat man visuomet norisi paprašyti paberti išminties perlų moterų, kurių motinystės stažas jau yra gerokai ilgesnis nei mano, nes iš kiekvienos istorijos galiu pasičiupti kažką vertingo ir tinkančio, įkvepiančio sau. Tikiuosi, kad tą padaryti pavyks ir jums. Kviečiu klausyti ir susitikti pasidalinimams, diskusijoms KALBA MAMOS Discord‘e. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau keletą metų iš eilės remia KNC veiklas, susijusias su pagalba moterims bei šeimoms krizinio nėštumo metu. Kalbėkime, mamos Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šiandien kviečiu klausyti mūsų pokalbio su Lina Gabrijolavičiene, su kuria prie KALBA MAMOS mikrofonų jau esame kalbėję ir anksčiau. Ir su ja kalbėtis tikrai yra labai įdomu. Lina yra ne tik gimdymo dula, bet ir lektorė, dirbanti nėštumo ir motinystės temose, ji taip pat kviečia moteris individualiam pokalbiui apie gimdymo patirtį, remiantis naratyvinės terapijos metodais. Kaip Lina atsirado šitoje temoje, kaip sugalvojo šią idėją, su kokiomis istorijomis moterys pas ją ateina ir kas dažniausiai jas neramina pagalvojus apie gimdymą, kuris įvyko kažkaip ne taip, kaip būtų norėjęsi, čia ir pasikalbėsime. Man Liną pakalbinti buvo dar labai įdomu dėl to, nes žaviuosi žmonėmis, kurie tiesiog daro tai, dėl ko jiems dega širdis, kas jiems įdomu, ir atranda, jog tai gali būti jų gyvenimo kelias, darbas, pašaukimas. Nors ji nėra nei gydytoja, nei psichologė, nei akušerė, ji tikrai žino, jog turi, kuo pasidalinti su moterimis, kurioms gimdymas paliko kažkokį – didelį, o gal vos įžiūrimą – randą. Ir jį prisijaukinti įmanoma tik kalbant. Lina tokių moterų, kurios ieško pokalbio, ir laukia. Taip pat šnektelėjome: kodėl retai moterys gali apie savo gimdymą ir motinystės iššūkius kalbėti su savo mamomis? Kodėl neretai iš vis vengiame kalbėti apie gimdymą, nors ji sunkiais, slogiais, klampiais sluoksniais yra mumyse nusėdusi? Kaip rasti drąsos priimti sprendimus pačiai? Kaip gimdyme pasireiškia „geros mergaitės sindromas“? Gero klausymo! Kalbėkime, mamos. Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šiuo pokalbiu pradedame pokalbių ciklą apie gimdymo ir pogimdyminės priežiūros patirtis iš įvairių pasaulio šalių. Pokalbius įrašinėsime nuolat, o dalinsimės jais kiekvieną mėnesį. Su Austėja pokalbį įrašinėjome jos namuose rugsėjo pabaigoje, kai su šeima lankėme jų ką tik pagausėjusią šeimą. Viso pokalbio metu Austėja sūpavo saldžiai snaudžiantį tuo metu poros savaičių amžiaus sūnų Perkūną. O kalbėjome apie jos gimdymą Kolumbijoje prieš šešerius metus. Kaip Austėja išsirinko įstaigą gimdymui, kaip vyksta nėščiųjų priežiūra, kodėl gimdymas, jei neprasideda savaime, yra skatinamas, kas paliko didžiausią įspūdį ir ką ji prisimena kaip trūkumus, kokia vyravo nuotaika ir bendravimo kultūra. Taip pat papasakojo apie nėščiųjų priežiūrą po gimdymo. Gero klausymo! Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Spalio mėnesį dėmesį skirsime gimdymo patirtims ir laikui po jo. Džiaugiuosi, kad pagaliau pradedame, nors tiksliau reikėtų sakyti pratęsiame, tik daug aktyviau, gimdymo patirčių pokalbius. Jų bus daug ir iš įvairių šalių. Su mumis susisiekė moterys iš Norvegijos, Švedijos, Ispanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijo, Nyderlandų ir Danijos, norinčios papasakoti, kaip atrodo nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų priežiūra, kokiomis sąlygomis vyksta gimdymai ir kokius pasirinkimus turi moterys. Šiuos pokalbius įrašinėsime nuolat ir dalinsimės kas mėnesį. Šį mėnesį pasidalinsime pokalbiais apie gimdymus ir priežiūrą po jo Kolumbijoje ir Šveicarijoje. O dabar kviečiu klausyti pokalbio su nepriklausoma akušere, dula Agne Škudiene, kurią pakalbinti norėjau jau labai seniai, bet, matyt, viskam savas laikas, todėl džiaugiuosi galėjusi pakalbinti Agnę apie tai, kaip akušerija atsirado jos gyvenime, kuo ypatinga tęstinė akušerinė priežiūra, kodėl jai taip rūpi, kokias gimdymo sąlygas turi moterys ir kodėl ne vieną kartą šio pokalbio metu Agnė graudinosi, kai kalbėdavome apie moteris, draugystę, bendruomenę ir jos svarbą. Taip pat Agnė pasidalino apie gimdymo centrus Latvijoje, Islandijoje ir Vokietijoje. Kviečiu klausyti ir jungtis prie KALBA MAMOS narystės, jei mūsų veikla, temos atrodo įdomios ir jei ieškai mamų bendruomenės. Kalbėkime, mamos. Marija 

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Kviečiu klausyti pokalbio su psichologe, dviejų vaikų mama, nuostabių knygų „Ryšys su savimi, ryšys su savimi“, „Dviejų vaikų mama“ bei tinklaraščio „Ryšyje“ autore Egle Lukinaite-Vaičiurgiene. Eglės teiravausi, kada ir kodėl ji nusprendė išleisti savo abi dukras į darželį (su jaunesniąja, beje dabar kaip tik prasidėjo darželio adaptacijos kelionė), kaip taip nutiko, kad prieš tampant mama dairėsi darželio, kuris priima vaikus anksčiausiai, o išleido pirmąją dukrą tik maždaug ketverių metų. Ir, žinoma, palietėme daug esminių klausimų: kas apskritai yra toji adaptacija, kokie ženklai leidžia nuspėti, kad ji vyksta ir vaikas po truputį susidraugauja su darželiu, su auklėtojomis, koks elgesys rodo, kad vaikas darželiui dar nepasiruošęs, kodėl labai svarbu leisti vaikui su nauja aplinka susipažinti būnant šalia tam suaugusiam žmogui, su kuriuo jis jaučiasi ramus ir saugus. Adaptacija vyksta ne tik vaikams, bet ir tėvams - ką daryti su savo nerimu išleidžiant vaiką į darželį? Eglė kviečia pažvelgti giliau ir paklausti savęs: iš kur tas nerimas kyla? Ar aplinka, kurioje paliekame vaiką, mums atrodo saugi? Jei ne, ar turime kitą pasirinkimą? O jei žmonėmis, kurie rūpinasi mūsų vaiku, galime pasitikėti, ką tas viduje krebždantis nerimas mums sako, kokią žinią siunčia? Galų gale, ar tikrai sprendimas vesti vaiką į darželį yra mūsų pačių sprendimas? O gal jaučiame aplinkos spaudimą? Eglė pateikia ir keletą argumentų, kodėl visgi darželis lengvesnė ir turtingesnė patirtis yra vyresniems vaikams, ir kaip atsirado mitas, kad metukų amžiaus vaikai adaptuojasi lengviau. Kalbėkime, mamos. Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šįkart kviečiu nerti į poros santykių temą. Kalbamės su psichologe-psichoterapeute, 4 vaikų mama, knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene. Su vyru kartu esame jau vienuolika metų ir man tikrai labai įdomi visa ta bendro gyvenimo dinamika, kurios ypač padaugėja gimus vaikams. Labai ryškiai pamenu tuos pirmuosius kampų gludinimosi metus ir išryškėjusią mintį, kad laikotarpis iki pirmo vaiko gimimo buvo tiesiog ištisas medaus mėnuo. Dažnai tą girdžiu ir iš kitų mamų. To patvirtinimą, iš dalies, išgirdau ir iš Sigitos. Pirmasis skyrybų bumas yra, kai vaikui yra maždaug metai. Antrasis – kai vaikai pradeda tolti nuo tėvų. Dažnai į santykius ateiname tikėdamiesi, kad gal ir ne viskas, bet daug kas vyks tarsi savaime. Deja, dažniausiai taip nėra. Mes keičiamės, keičiasi gyvenimas, keičiasi ir santykis. Mes išgyvenam krizes ir nors tikriausiai dažnas mūsų tų krizių bijome ir žiūrime į jas tarsi į ženklą, kad jau „viskas, tikriausiai teks skirtis, nes nebemylim vienas kito“, krizė gali būti galimybė. Pažersiu keletą klausimų, į kuriuos leidomės šio pokalbio metu: Kiek iš mūsų šeimų atsinešti modeliai turi įtakos mūsų kuriamiems santykiams? Ar lengva tuos modelius pakeisti? Kaip mes renkamės partnerį? Ir ar iš tikrųjų renkamės mes, ar šitą darbą už mus padaro smegenys? Kodėl pora, kuri nekonfliktuoja, yra pasmerkta žlugti? Kodėl dažnai turime lūkestį, kad kitas turėtų nuspėti, kaip aš jaučiuosi? Antroje pokalbio pusėje šiek tiek, labai natūraliai, įkritome į tai, kaip ir kodėl keičiasi santykis, ir kas nutinka iš tiesų, kai gimsta vaikas: Kodėl vaiko atsiradimas yra toks ypatingas laikas ir kodėl tiek daug porų, vos susilaukę vaiko, skiriasi? Kodėl vyrai neretai įkrenta į priklausomybes, o mamos ant savo pečių perima visą buitį? Kaip neleisti buičiai ir kasdienybei nužudyti romantikos, aistros ir išlikti kartu, nebūti tik mama ir tėčio, bet ir mylimaisiais? Man šis pokalbis labai patiko, klausysiu tikrai jį dar ir dar, nes tikrai yra, ką pamąstyti. Kviečiu pasidalinti juo su savo žmogumi ir pasikalbėti ne tik apie tai, ką išgirsite, bet ir apie jūsų santykį, ko trūksta, ką norėtumėt pakeisti, ir dėl ko vis dar mylite vienas kitą. Gero klausymo! Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Sveiki įsijungę naują „Mama, ką valgom?“ rubrikos pokalbį, kuriame aš, Morta Belenavičienė, kalbuosi su gydytoja osteopate Elena Kublickiene. Eleną pasikviečiau norėdama išgirsti apie kūdikių sėdėjimą valgymo kėdutėje bei kramtymą, tačiau ji papasakojo dar daugiau įdomių dalykų apie mūsų kūnus. Beje, nenustebkite, kad pokalbio įraše mano balsas skamba keistai – įrašinėjant pokalbį buvau dar šiek tiek užkimusi, o tai buvo paskutinė proga įrašyti pokalbį prieš Elenai išvažiuojant. Labiausiai knietėjo sužinoti, ar valgymo kėdutėje sėdinčiam vaikui yra svarbi kojų atrama bei taisyklinga sėdėsena (bei kokia ta taisyklinga sėdėsena yra), tad buvo įdomu išgirsti gydytojos osteopatės įžvalgas apie tai. Pokalbio pradžioje Elena papasakojo ir apie osteopatiją – kuo ji ją patraukė, kaip atrodo diagnozės procesas, kaip svarbu atsižvelgti į visą kūną, nes visiškai viskas mūsų kūne yra susiję, kaip ieškant sprendimo ir taikant gydymą reikia žvelgti plačiau, nei tik į tą vietą, dėl kurios skundžiasi pacientas, o kartais – net ir į jį supančią aplinką: tėvus, senelius (ypač, jei gydomas vaikas). Šiuose pokalbiuose dažnai miniu vaiko vedamo primaitinimo metodą, kuriuo su kietu maistu supažindinau ir savo vaiką, tad buvo be galo svarbu aptarti ir springimo bei žiaukčiojimo skirtumus, burnoje veikiantį kramtymo mechanizmą, kaip atrodo mokymasis kramtyti ir kodėl jis toks svarbus pažindinantis su maistu. Man pačiai daugiausia ramybės suteikė žinojimas, kad žmogaus organizmas labai protingai sukurtas, tad ir mokantis valgyti bei kramtyti kūdikio burnoje veikia įvairiausi apsauginiai mechanizmai (pavyzdžiui, žiaukčiojimas), todėl didesnis maisto gabaliukas burnoje nebūtinai reiškia springimą. Kaip visuomet, už galimybę įrašyti šiuos pokalbius kokybiškai dėkoju Vilniaus Universiteto radijo stočiai „START FM“. O dabar – kviečiu klausytis pokalbio! Morta

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su dainininke Ieva Zasimauskaite, kurią norėjau pakalbinti apie tikriausiai vieną jautriausių ir neretai sudėtingiausių etapų – pirmuosius mėnesius po gimdymo. Ypač, kai mama tampi pirmą kartą. Peržvelgusi per ketverius metus įrašytus pokalbius supratau, kad su moterimi, kuri ką tik tapo mama ir galėtų pasidalinti labai šviežiais jausmais, emocijomis, patirtimi, mintimis, esame kalbėję labai seniai. Tą dieną, kai įrašinėjome pokalbį jaukiai susėdę Ievos miegamajame, jos dukrytei Prijai buvo vos 5 savaitės. Šis laikotarpis po gimdymo yra vadinamas ketvirtu trimestru. Tai labai jautrus laikas, kai per vieną dieną labai stipriai pasikeičia mūsų gyvenimas ir po truputį, visa šeima kartu, bandome išmokti gyventi naujoje realybėje. Ir kiekviena iš mūsų jį patiriame labai asmeniškai, individualiai, ypatingai. Ta patirtis yra niekieno kito, tik mūsų. Ir kiekviena, bandymo būdu, galime ieškoti ir atrasti, kalbant, dalinantis, prašant pagalbos, kas gali mums padėti šį tiltą pereiti. Ir net jeigu jis siūbuoja, turint, į ką įsikibti, galime jaustis ne vienos. Kas tai bus – bendruomenė, kitos mamos, vyras, mama, sesuo ar draugė – priklauso nuo to, ko mums reikia. O Ieva šiame pokalbyje dalinosi apie ruošimąsi tapti mama ir kam visgi niekaip neįmanoma pasiruošti. Apie svajonių gimdymo laukimą ir kaip jai pavyko nėštumo pabaigoje priimti žinią, kad teks daryti Cezario pjūvio operaciją, kurios ji labai nenorėjo. Apie nerimą, operacijos baimę ir po dešimties metų sugrįžusias panikos atakas. Kalbėjome apie visą motinystės pradžios intensyvumą, didžiulį svorį: jausmus, kūno ir emocinius iššūkius po Cezario pjūvio operacijos, nežinojimą, ką ir kaip daryti ir mintis, jog visa tai, ką patiriu, yra tiesiog per sunku. Apie nelengvą žindymo pradžią, nes žindymo varikliukui po Cezario pjūvio operacijos neretai prireikia daugiau laiko, kantrybės ir pastangų. Apie tai, kokia didelė dovana yra mylinti ir rūpestinga bendruomenė, kuri gali mėnesį laiko gaminti ką tik kūdikio susilaukusiai šeimai šiltą naminį maistą. Apie baimę ir gėdą kreiptis pagalbos, pasakyti, kad jautiesi labai blogai. Ir norą, kad tavimi pasirūpintų lyg maža mergaite, ir norą atstumti tą rūpestį, nes nori būti stipri ir pati su viskuo susitvarkyti. O be to, atrodo, kad kitos ir nekalba apie tai, koks tas pradžios laikotarpis gali būti sudėtingas, tai tikriausiai tik aš viena čia klimpstu ir nesugebu? Manau, kad šis pokalbis puikiai įsilieja į mamos psichikos sveikatos temą, kuria kalbėti savo bendruomenę kviečiame liepos mėnesį. Ačiū Ievai, jog atvėrė namų duris ir širdį, kad šis pokalbis įvyktų. Kviečiu klausyti, tapti KALBA MAMOS nare ir susitikti pokalbiams KALBA MAMOS Discord‘o kanale. Kalbėkime, mamos. Marija