Advertise on podcast: Vienkartinė planeta

Šiemet prie Europos klimato pakto prisijungė 16 naujų ambasadorių. Tai Europos Komisijos iniciatyva, skatinanti gyventojus, bendruomenes ir organizacijas prisidėti siekiant klimatui neutralios Europos iki 2050 m. Dauguma jų moterys – bendruomenių aktyvistės, mokslininkės, žurnalistės ir menininkės, veikiančios aplinkosaugos srityje ir galinčios įkvėpti svarbiems pokyčiams. „Mano tikslas yra parodyti, kad mes nesame priešai, kad galime veikti kartu dėl bendrojo gėrio“, – sako žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė ir čia pat priduria puikiai suvokianti, kad klimato kaitos suvaldymo perspektyvos gana niūrios. Kita naujoji Europos Komisijos iniciatyvos ambasadorė, kaunietė Meda Bagdonaitė po aplinkosaugos vadybos studijų Jungtinėje Karalystėje neseniai grįžo į Lietuvą. Jaunoji specialistė pastebi, kad šioje srityje čia yra daug susipriešinimo, kurį atlaikyti kartais reikia didelių emocinių pastangų. „Tai priklauso nuo žmogaus, kiek jis gali sugerti to“, – sako Meda, jėgas atgaunanti gamtoje. Tuo metu Agnė Petrošiūtė dirba Tauragės rajono savivaldybės administracijos patarėja. Ji padeda Tauragei iki 2030 m. tapti vienu pirmųjų klimatui neutralių Europos miestų. Pasak Agnės, šiame darbe ją palaiko bendraminčių ratas ir vidinis nusiteikimas. „Mes neturim kito pasirinkimo, tad reikia eiti to link žingsnis po žingsnio ir tiek“, – apibendrina specialistė. Pažintis su keletu naujųjų Europos klimato pakto ambasadorių iš arčiau. Autorė Vaida Pilibaitytė

Daugiau nei trečdalis Vilniaus namų ūkių turi maisto atliekoms skirtus kibirėlius ir oranžinius maišelius. Surinktas atliekas planuojama perdirbti kambarinių musių lervų pagalba, o kas su jomis daroma šiuo metu? Kaip likę gyventojai bus skatinami rūšiuoti? Autorė Inga Janiulytė-Temporin Algirdo Blazgio nuotraukoje - iš mišraus komunalinių atliekų srauto rankomis atskirti maisto atliekų maišeliai

Sausio pabaigoje šimtais traktorių ir miškovežių į Vilnių protestuoti suvažiavę žemdirbiai iš Vyriausybės sulaukė pažadų spręsti jų iškeltas problemas. Dalis ūkininkų reikalavimų tiesiogiai susiję su aplinkos apsauga – įpareigojimu atkurti daugiametes pievas, laikytis nustatytų vandens telkinių apsaugos juostų ir su planuojama saugomų teritorijų plėtra. „Yra tų paukščių! Atvažiuokit pas mus pavasarį ir pati pamatykit“, – atkirto Vilniuje Gedimino pr. prie savo traktoriaus užkalbintas ūkininkas iš Rokiškio rajono. Viešojoje erdvėje dalis ūkininkų dar aštriau šaipėsi iš aplinkosaugos priemonių ir jas palaikančių aplinkosaugos organizacijų. Tuo metu šios surengė savo protestą pavadinimu „Kompromisai – ne gamtos sąskaita“ ir ragino Vyriausybę derybose su protestuojančiais žemdirbiais nepamiršti viešųjų aplinkos, klimato ir biologinės įvairovės apsaugos tikslų. „Šitas protestas yra jėgos demonstravimas“, – sako prie akcijos prisijungęs dr. Ričardas Skorupskas iš VU Geomokslų instituto. – „Jei jie tą energiją skirtų pokyčiams, visiems būtų geriau. Bet įtariu, kad politikai prieš rinkimus neturės valios užtikrinti, kad po dešimtmečio neturėtume blogesnės situacijos negu dabar turime.“ Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį į prastą pusės Lietuvos upių ir ežerų būklę, vis sparčiau nykstančius įprastus kaimo kraštovaizdžio paukščius ir nualintą dirvožemį. Visi šie reiškiniai susiję su intensyvėjančia Europos Sąjungos subsidijuojama Lietuvos žemės ūkio veikla. „Svarbu yra ne tik tai, kad jie mums užaugina maistą, bet labai svarbu KAIP tai padaro“, – pažymi KTU sociologijos profesorė Audronė Telešienė. Pasak jos, klimato krizės ir biologinės įvairovės nykimas veikia ir maisto tiekimo sistemas, tad reikalaudami atšaukti aplinkosauginius reikalavimus, ūkininkai iš esmės kasa duobę sau ir mums visiems. Kaip žemės ūkis veikia aplinką ir ką reiškia ūkininkų priešinimasis jos apsaugai? Autorė Vaida Pilibaitytė

Šiemet Kauno rajone, prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pradėjo veikti Laukinių gyvūnų globos centras. Jame dirba 13 žmonių, jie teikia medicininę pagalbą sužeistiems ir nusilpusiems laukiniams gyvūnams, laikiną globą iš žmonių ir zoologijos sodų paimtiems gyvūnams. Iki šiol šią paslaugą valstybei dažniausiai teikdavo privati gyvūnų prieglauda. Nevyriausybinės organizacijos kritikuoja Aplinkos ministeriją, pasak jų, valstybei trūksta politikos priemonių, kurios užtikrintų, kad mažiau laukinių gyvūnų patektų į šiuos centrus. Taip pat išlieka klausimas, kur keliaus gamtoje nelaisvėje prieš tai laikyti ar dėl patirtų sužalojimų gamtoje negalintys gyventi gyvūnai, jei šis centras – tik laikina stotelė? Kodėl žiūrime į užsienį ir nekuriame infrastruktūros čia, Lietuvos zoologijos sode? Autorė Inga Janiulytė-Temporin Aliaus Koroliovo/LSMU nuotrauka

„Jei patyrinėtume pastaruosius 200 metų, žmonijos raidos pažanga išties nuostabi. Žmonės moka skaityt ir rašyti, mergaitės eina į mokyklą, vaikai yra paskiepyti, gyvename dvigubai ilgiau“, – sako Anna Rosling Ronnlund, didžiųjų duomenų analizės ir komunikacijos ekspertė iš Švedijos. Kartu su savo vyru Ole Rosling ir jo tėvu, statistikos mokslo žvaigžde Hansu Roslingu (1948-2017) ji parašė pasaulinį bestselerį „Faktų galia“ (2019 m. lietuviškai išleido „Tyto alba“, vertė Daiva Vilkelytė), kurio pagrindinė žinia – pasaulyje viskas ne taip blogai, kaip esame linkę manyti. Bent jau visuomenės raidos srityje. „Bet pažiūrėję į aplinką ir klimatą matome, kad yra atvirkščiai. Daugybė dalykų juda priešinga linkme,“ – išskirtiniame interviu LRT pripažįsta sausio pabaigoje Vilniuje viešėjusi ekspertė. Kaip ir prieš 20 metų, kai Roslingai įkūrė statistikos komunikaciją išpopuliarinusį „Gapminder“ fondą, Anna Rosling Ronnlund įsitikinusi, kad gebėjimas analizuoti duomenis ir suvokti faktus yra sudėtingų problemų sprendimų pagrindas. „Dabar turime dar geresnes technologijas, esame labiau išsilavinę, atliekame daugiau tyrimų. Yra daugybė sričių, kur žmonija yra pažengusi kaip niekada, todėl aš manau, kad esame labiau pajėgūs spręsti dideles problemas. Bėda ta, kad turime problemų, kurios yra gana sunkiai išsprendžiamos“, – apibendrina pašnekovė. Pokalbis apie mūsų pesimizmą, statistiką ir faktais paremtą pasaulio vaizdą. Autorė Vaida Pilibaitytė

Kauno technologijos universiteto mokslininkas Florianas Rabitzas tyrinėja, kaip tarptautinės institucijos reguliuoja naujas ir daug prieštarų keliančias technologijas. Tarkim saulės spinduliuotės valdymas vardan klimato kontrolės, genų inžinerija nykstančių rūšių išsaugojimui ir asteroidų kasyba siekiant užsitikrinti retų metalų išteklius. Politikos mokslų daktaras pastebi, kad dažnai reguliavimas yra pernelyg menkas, pasenęs arba jo netgi nėra. Kodėl taip yra ir kuo tai rizikinga? Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vis daugiau žmonių, siekiančių pakeisti vartojimo įpročius, metų pradžioje imasi iššūkių – pavyzdžiui, visus metus nepirkti nieko, išskyrus tai, kas būtina (šis iššūkis internete dar vadinamas „No-Buy Year“). Ekspertai sako, kad tokios iniciatyvos sveikintinos, tačiau būtina įsivardinti, ko norime jomis pasiekti, kad pokytis nebūtų trumpalaikis. KTU profesorius Jurgis Kazimieras Staniškis priduria – kad keistųsi vartojimo būdas, reikia ir gerokai drastiškesnių pokyčių: visiškai atsisakyti reklamos ir iš pagrindų keisti vartojimo ir paslaugos sistemą. Laidoje apie tai, kokią įtaką dabartinės iniciatyvos turi kuriant sąmoningesnį santykį su daiktais ir sprendžiant vieną didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų – besaikį vartojimą. Autorė Karolina Panto

Įprastai paskutinėje metų laidoje mes apžvelgiame tai, ką pavyko sukurti įdomiausio per metus. Bet šių metų laidą norėjome padaryti kiek kitokią. Savo maloniausiomis akimirkomis gamtoje, trokštamais pokyčiais aplinkosaugoje ir pasiūlymais bei palinkėjimais dalinsis laidos klausytojai, pašnekovai ir vedėjos. Laidą veda Inga Janiulytė-Temporin, Vaida Pilibaitytė ir Karolina Panto Tūkstančiai galaktikų užfiksuota NASA, ESA, CSA, STScI nuotraukoje SMACS 0723

Pasibaigus klimato konferencijai Dubajuje, kviečiame nusikelti į Estiją. Čia „Penktadienių už ateitį“ („Fridays for Future“) aktyvistai stojo į kovą teisme prieš naują iškastinio kuro projektą - skalūnų alyvos gamyklą. Kartu domimės, kaip aktyvistų kova ir apskritai perėjimas į švarią energetiką veikia degiųjų skalūnų pramonės darbuotojus Ida Virumos regione, kur daugiausiai susitelkę rusakalbiai gyventojai Autorės Marielle Vitureau ir Inga Janiulytė-Temporin Nuotraukoje - Estijos degusis skalūnas kukersitas

Jau ne pirmą dešimtmetį mokslininkai ir institucijos suka galvą, ką daryti su plastiko atliekų kalnais. Europos Sąjungoje beveik pusė tokių atliekų sudeginama, o trečdalis surenkama perdirbimui, iš kurių pusė išvežama į kitas šalis, kur jų likimas apskritai neaiškus. Todėl daug vilčių dedama į bioplastiką – ypač į aplinkoje suyrančias medžiagas, gaminamas iš biomasės. Europos Komisija remia jų tyrimus ir diegimą, bet vis tiek dar skeptiškai žiūri į bioplastikus kaip alternatyvą įprastiniam plastikui. Paprasto technologinio sprendimo ir čia nepavyksta rasti. Bioplastikų chemija sudėtingesnė nei atrodo, pramonė neturi ekonominės paskatos keistis, o plastiko atliekos yra ne tik technologinė, bet ir kultūrinė problema. Trys žurnalistai šį rudenį Lietuvoje, Italijoje ir Vokietijoje aiškinosi bioplastikų perspektyvas žiedinėje ekonomikoje. Jie gilinosi į jų tyrimus, reguliavimą ir perdirbimą Europos Sąjungoje. Autorė Daiva Repečkaitė Redaktorė Vaida Pilibaitytė Bendradarbiai: Simone Fant, Jelena Malkowski Faktų patikra: Kornelija Ukolovaitė Tyrimą finansavo Journalismfund Europe fondas. Nuotrauka: Aurore Martignoni/ EC - Audiovisual Service, 2023

Grožio pramonė kasmet sparčiai auga. Prie to prisideda ir socialiniuose tinkluose itin populiarios tendencijos, skatinančios vartoti ir pirkti daugiau kosmetikos produktų. Tiesa, įprastai vidutinis vartotojas jų turi apie 40, bet kasdien vartoja vos 5. Tad nenuostabu, kad grožio pramonė taip pat yra ir viena didžiausių teršėjų – pakuotės, dažniausiai plastikinės, sudaro 70 proc. pramonės atliekų. Maža to, grožio priemonėse naudojami ingredientai ilgainiui gali turėti poveikį mūsų sveikatai, tačiau etiketes skaityti vis dar gana sudėtinga. Laidoje su ekspertais kalbame apie grožio pramonės poveikį aplinkai ir žmogui: į kokį ženklinimą reikėtų atkreipti dėmesį, kaip teisingai rūšiuoti pakuotes, kaip patiems pasigaminti natūralią kosmetiką namuose. Autorė Karolina Panto

Liūdnai pagarsėjęs žievėgraužis tipografas šiemet masiškai užpuolė Lietuvos eglynus ir sukėlė naują politinių diskusijų bangą apie miškų valdymą ir apsaugą. Šis pusės centimetro dydžio vabalas – tik viena iš miškuose sutinkamų kinivarpų, bet geriausiai pažįstama. Miškininkai jį laiko pavojingiausiu medžių liemenų kenkėju, kurio apniktas egles būtina iškirsti ir išvežti. Bet entomologai sako, kad šis vabalas veikia kaip „gamtos sanitaras“, padedantis susiformuoti atsparesniam ir įvairesniam miškui. Apie žievėgraužio tipografo ekologiją ir daugialypį vaidmenį miškuose kalbamės su Gamtos tyrimų centro entomologu dr. Eduardu Budriu ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininku, „Sengirės fondo“ biologu dr. Ainiu Pivoru. Autorė Vaida Pilibaitytė Gilles San Martin nuotraukoje – žievėgraužio tipografo patelė (CC BY-SA 2.0)