Advertise on podcast: Bičiuliams

Apie klaidingus teologinius lūkesčius apaštalų ir mūsų dienomis. Ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Dangaus karalystė patiria smurtą, ir smurtininkai ją grobia”? Skaitiniai: https://biciuliams.lt/aukso-amzius-ir-jo-gresme-demokratijai https://biciuliams.lt/maldos-baltuosiuose-rumuose-pentagone-ir-vatikane

Apie Henocho knygos atspindžius Jono Apokalipsėje.

Jono laiškai plėtoja Evangelijos pagal Joną mintis ir yra neatsiejama taip vadinamos Jono tradicijos dalis. Ji drauge su Corpus Paulinum (Pauliaus laiškais) nedvejotinai sudaro teologinės Naujojo Testamento minties esmę.

Dievas Tėvas yra virš mūsų, Dievas Sūnus dėl mūsų, o Dievas Šventoji Dvasia yra mumyse. Tai iš tiesų dovana Asmenyje. Šventajame Rašte Šventoji Dvasia apibūdinama įvairiais įvaizdžiais ir šioje laidoje išgirsite apie kelis iš jų. Taip pat sužinosite, kodėl lietuviai Šv. Rašto vertėjai taip skirtingai vertė gr. žodį Παράκλητος – Parakletas, kuriuo Jonas Jėzaus lūpomis apibūdina Šventąją Dvasią.

Pasitelkdamas Bažnyčios tėvus, kelis tapytojų paveikslus ir Šventąjį Raštą, kalbu apie Trivienio Dievo slėpinį, dėmesį sutelkdamas ties Šventąja Dvasia, ir kaip ją apibūdina Naujojo Testamento autoriai.

Lyginu Senojo Testamento ir Naujojo Testamento ištraukas, kurias sieja vandens motyvas, ir aptariu, kaip kristologija keičia temines Toros reikšmes.

Apžvelgdamas Evangeliją pagal Joną, svarstau, kodėl žvejas iš Galilėjos galėjo parašyti tokį monumentalų dvasinį šedevrą, aptariu, kodėl lyginant su kitomis evangelijomis, ši yra išskirtinė.

Kas yra gematrija ir kodėl ją reikia suprasti, norint įminti žvėries vardo ženklą 666? Kas padės nepriimti šio ženklo? Apskritai, kas mūsų laukia paskutiniais laikais ir kada vyks apokalipsė? Į šiuos ir kitus klausimus atsakau VDU Katalikų teologijos fakultete pristatydamas naujai išverstus Jono raštus su komentarais.

Kaip Adomo testamentas koreliuoja su Apreiškimo knyga, Makabiejų knygomis ir Senojo Testamento pranašų žodžiais? Paskaita VDU Katalikų teologijos fakultete. Pirmoje dalyje aptariu apokaliptinės judėjų ir krikščionių literatūros ypatumus.

Ar tikėjimas yra džiaugsmingas, ar jį lydi liūdesys? Kodėl Šv. Raštas skaitytoją vienur ragina džiaugtis, kitur liūdėti? Kaip dera dieviškas liūdesys ir išgelbėjimo džiaugsmas?

Žmogui būdinga siekti laimės. Šioje laidoje svarstau, ką reiškia būti laimingu, kur laimės tikrai nerasime ir kokius žmones Jėzus Kristus vadina laimingais.

Drauge su Karlu Rahneriu meldžiamės dėl krikščionių (ir ne tik) vienybės, apmąstydami, kas į ją veda ir kas jai trukdo.

Aiškindamiesi sunkių Jėzaus žodžių, kad piktžodžiavimas prieš Dievo Dvasią nebus atleistas, prasmę, negalime apsieiti be egzorcizmo praktikos aptarimo. Labai svarbių įžvalgų atrandu ne tik evangelijų tekstuose, bet ir Tobito bei Juozapo Flavijaus knygose.

Pranašo Izaijo knyga nemažai kalba apie šabą. Ar ateis toks laikas, kai krikščionys vėl švęs šabą ir atnašaus deginamąsias aukas, kaip skelbia Izaijo pranašystė?